Jūsų paskutinis persikraustymas

Kol jūs galbūt patys kantriai nešate savo pianiną į priekabą, įmonės, kurios teikia transporto paslaugas ir persikraustymo paslaugas, per valandą perkrausto vieną butą į kitą. Tai nekainuoja labai daug, o žmonės tiesiog pagaliau gali dirbti tai, kam yra gabiausi, o ne to nesugebėdami patys nešti daiktus. Ar prisimenate savo paskutinį persikraustymą ir kaip jums pagelbėjo perkraustymo komandos? Štai keletas pasakojimų.

Persikraustymas į Antakalnį

Trijų studentų kompanija sako, kad įmonė, kuri teikia transporto paslaugas jiems padėjo persikraustyti tiesiog per labai greitą laiko tarpą. „Mes patys nenorėjome visko nešti, tačiau buvo pakankamai pinigų ir darbų mums tuo metu, tai tiesiog norėjome, kad kas nors kitas perkraustytų. O tai jau buvo trečias persikraustymas per metus, nes vis nepavykdavo rasti normalios vietos, kur niekas neapgaudinėtų ir viskas vyktų tikrai sąžiningai. Tad tas dalykas, kad mums pavyko taip gražiai persikraustyti ir greitai, man kelia gerus prisiminimus. Be to, per kraustytojai buvo sumanūs. Kiek pamenu, mes kai kraustydavomės patys su savo transportu, tai visada lėkdavom strimgalviais ir bandydavom kažkaip viską sukišti į tą autobusiuką. O šiuo atveju buvo paprasta lyg valgyti cukraus vatą. Mes sukišdavome viską į penkis važiavimus, ir niekada neužpildydavome visos vietos, nes dėdavome viską bet kaip. O šie vyrai atėję pirmiausia apžiūrėjo, ką turime. Tada parūkė lauke. Mes pykome, nes tai juk jie teikia persikraustymo paslaugas, o mes mokame už laiką – už tai, kad jie rūko. Bet jie rūkydami turbūt apsitarė sistemą. Tada labai gražiai iš lėto viską sunešė į vieną autobusiuką ir viskas ten tilpo. Viskas. Mes likome apakę. Tuomet išvažiavome į Antakalnį, viską išsikrovėme, susimokėjome ir atsisveikinome. Oho. Mes būtume užtrukę visą dieną, su jais užtrukome 1.5 valandos“, – prisimena studentas.

Persikraustymas į Centrą

Karčia persikraustymo iš Šiaurės miestelio į centrą patirtį prisimena jauna pora. „Atrodė, kad čia labai netoli, tai nėra ir ko vežikų samdyti. Be to, daiktų nedaug turime, nes abu neseniai Lietuvoje gyvename – tai ko čia bijoti. Ir prasidėjo. Kaip pradėjome nešioti, bėgioti laiptais, lakstyti, paaiškėjo, kad tų daiktų tai ohoho kiek mes turime. Taip pat pamatėme, kad taip bėgiojant atsiranda ir nuovargis jau per pirmą valandą, ir kad tų daiktų į mašiną nesutalpiname. Lakstėme, pavargome, iki pietų tik ketvirtadalį daiktų buvome suvežę. Gailėjomės, kad nesamdėme pagalbos“, – pamena pora.