Lietuva be policijos – košmaras realybėje

       Šiaulių Didžvario gimnazija, TB 1 klasė
       Asta Goštautaitė , 18 m.

              Tamsi naktis, tik žvaigždės viršuje ir seni gelsvai šviečiantys gatvių žibintai apšviečia kelią. Žmonių gatvėje nedaug, aplinkui trapi kapų tyla, kurią retkarčiais į šipulius sudaužo skardus klyksmas, besišaukiantis pagalbos, kurios sulaukti tikimybė lygi vienam prie šimto. Aklini gatvių skersgatviai jau seniai nebe saugūs, tai visų galimų tavo košmarų išsipildymo vieta, todėl dar šiek tiek įsitikinimų ir moralės turintys Lietuvos piliečiai bando juos aplenkti, kaip galima platesniu lanku.
    Žinoma, žmonės aplenkia ne vien tamsius ir vaitojimų kupinus skersgatvius, gatvės – ne išimtis. Niekam nerūpi kelių eismo taisyklės, tiksliau visi jas jau spėjo pamiršti. Važiuoja pirmas tas, kuris sugeba greičiau užlįsti, paspausti ,,gazo“ pedalą ar vairuoja milžinišką džipą. Kai kurie vairuotojai prisitvirtino ,,ragus“ prie automobilio priekio, šonų ir galo tam, kad galėtų agresyviau konkuruoti su kitais tariamo eismo dalyviais. Mašinos tai jau nebe vien tik transporto priemonės, bet ir ginklai, galintys savo kelyje sutraiškyti ir pasmeigti bet ką. Dabar mes vertiname automobilio galingumą ne pagal jo turimas arklio galias, o pagal ,,ragus“: kiek jie pavojingi, kruvini, kiek mes jų bijome.
Kam gi reikalingos taisyklės, jei nėra žmonių, kurie užtikrintų, jog visuomenė laikytusi jų? Policininkas gatvėje ar bet kur kitur – tai labai retas reiškinys, jau spėjęs tapti fenomenu, tikriausiai viena dieną šios profesijos atstovai bus įrašyti į raudonąją knygą, kaip keistas žmonių porūšis, kažkada gyvavęs ir užtikrinęs, jog didžioji dalis rūšies laikytusi nustatytų taisyklių.
Kaip tai atsitiko?
Atsakymą žino visi: karpomas vyriausybės biudžetas skirtas policijai buvo tik pradžia. Mūsų pasaulis, kaip ir tada, taip ir dabar, yra pagrįstas pinigais, nesvarbu kokioje formoje: popieriaus skiautelėje ar plastiko kortelėje, jis visvien valdo mūsų logikos ir minties centrus – smegenis ir širdis. Mažai pinigų reiškė mažus atlyginimus darbuotojams, niekas nebenorėjo dirbti policininko darbo, prastesnis ir senesnis inventorius, ką jau kalbėti apie patruliuojančius automobilius, ginklus, dujas, kurie laikui bėgant tapo tik butaforija, sumažino policininkų autoritetą, ypač tarp nusikaltėlių, ir sunaikino jų fizinę galią kištis į visuomenės gyvenimą. Stiprėjant įstatymų valdžiai moralę prarado ir susigundė plėšti, žudyti, prievartauti ne tik to laikmečio nusikaltėliai, paprasti žmonės, bet ir vyriausybės atstovai: kas neparsiduotų už pinigus, jei žinos, jog liks nenubaustas? Vyriausybė tapo mafijos marionete, o kartais kelioms kadencijoms net ir pati mafija ateidavo į valdžią, tačiau didelio skirtumo kas ketverius metus nesijusdavo, kad ir kas bebuvo valdžioje padėtis tik prastėjo: vieni krovėsi turtus nelegaliais būdais, kiti tuos turtus krovė, tapdami aukomis. Visuomenėje susiformavo nesibaigiantys užburti ratai: tu kenki man – aš kenksiu kitam arba tau, vienintėlis dalykas kas skyrėsi tai tik šių ratų mastas. Nefunkcionalūs įstatymai kūrė globaliai bendruomenei demokratiškos ir saugios Lietuvos iliuziją, kol pačioje šalyje vyravo suirutė, galiausiai ši iliuzija išnyko kaip miražas, pasaulis pamatė realybę ir nusisuko nuo mūsų. Lietuva tapo žlugusia šalimi, pasaulio priskiriama prie kitų ,,failed states“ statuso narių, kurias svetimšaliai aplenkia iš toli ir sapnuoja baisiausiuose savo košmaruose.

   Kodėl policija, mano manymu, yra tokia svarbi Lietuvos visuomenės saugumo dalis? Todėl nes gyventi be įstatymų ir be žmonių, kurie gintų įstatymus, dabar jau yra beveik nebeįmanoma. Mes įpratome gyventi pasaulyje, kuris yra apibrėžtas taisyklių tam, jog mūsų tamsioji pusė būtų suvaržyta. Net patys kilniausi ir tyriausi iš mūsų gavę progą išvaduoti savo tamsiąją pusę, kuri buvo šitiek metų suvaržyta, galėtų tapti beširdžiais žmogžudžiais, prievartautojais, vagimis ir reketininkais. Žmonija žengdama pirmuosius savo gyvavimo žingsnius savanoriškai pasirinko suvaržyti savo tamsiąją pusę taisyklėmis ir įstatymais. Kadangi kai kurie individai yra per silpni atsakyti už savo veiksmus, tam atsirado mūsų ,,angelai sargai“, kurie skatina mus būti atsakingais už save, tačiau mes ne visada tai suprantame ir žiūrime į policininkus, kaip į vienus aršiausių savo priešų. Saugumas Lietuvoje turėtų būti kiekvieno Lietuvos piliečio interesas, o ne vien tų, kuriems vyriausybės yra paskirta šį saugumą palaikyti. Šiuo metu, mano manymu, policijos infrastruktūrai ir inventoriui gerinti yra skiriama per mažai dėmesio ir pinigų, tačiau ar mes gyvensime košmare ar ne, priklauso ne vien nuo policijos pajėgų, bet ir nuo mūsų pačių, mes turime suprasti, jog esame atsakingi už savo veiksmus ir savo tamsiąją pusę. Dabar mūsų visuomenė turėtų pasirinkti kur nori gyventi: košmare ar saugioje Lietuvoje. Aš savo atsakymą jau žinau...