Lietuva be ugniagesių gelbėtojų...

Makniūnų pagrindinė mokykla, Alytaus rajonas
Rytis Baranauskas, 8 klasė

Lietuvoje be ugniagesių būtų labai sunku. Tiesiog katastrofa. Ypatingai pavasarį, kai pradžiūvusi žolė ima degti. Žinoma, ne be žmonių „pagalbos“. Nereikia net kalbėti apie žalą gamtai. Degančioje žolėje arba dūmuose žūsta ir žmonės. O kiek namų sudega!
Mano tėtė dirba ugniagesiu gelbėtoju rajono gaisrinėje.

Seniūnija pagal gyventojų skaičių yra nedidelė, tačiau pagal plotą bene didžiausia rajone. Didesnę dalį sudaro miškai. Į gaisrus lyg ir nedažnai tenka važiuoti, tačiau kai paskaičiuojame, kur ir kokius gaisrus teko gesinti, pasirodo, kad ne taip jau mažai. Būta ir tyčinių padegimų– degė ne tik pievos, bet pastatai su žmonėmis, su gyvuliais. Teko ieškoti lavonų gaisravietėje, teko traukti žiemą mašinas iš pusnių, iš ekečių. Pats pavadinimas gelbėtojas suteikia daug reikšmės profesijai. Juk gelbėti tenka ne tik nuo liepsnų, bet ir nuo sniego, vandens, užgriuvusių pastatų nuolaužų, nuvirtusių medžių...
Jeigu nebūtų ugniagesių? Aš manu, nebūtų žalios žolės, žydro dangaus, nežydėtų gėlės, nečiulbėtų paukščiai. Ne veltui ugniagesių gelbėtojų diena minima pavasarį, kai pats pabudimas. Tai tarsi parodo, ką mes turime ir ko galime netekti dėl neatsakingo savo poelgio. Dėl paprasčiausiai palikto neprižiūrimo laužo.
Būtų baisu gyventi Lietuvoje be ugniagesių gelbėtojų. Aš didžiuojuosi, kad mano tėtė juo dirba.