Lietuva be ugniagesių gelbėtojų...

Makniūnų pagrindinė mokykla, Alytaus rajonas
Laurynas Rinkevičius, 6 klasė

Rytas. Guliu lovoje, tingiu keltis ir eit į mokyklą. Už langų tamsu. Lyg rūkas koks. Atsikeliu iš lovos ir einu prie lango. Praskleidžiu užuolaidas ir matau... Nieko nematau. Juodi dūmai temdo kiemą, žolė juoda, nors gerai pamenu, kad vakar ji žaliavo.

Vietoj mamos gėlyno smilksta dūmelis, iš krūmų likę tik nuodėguliai. Kas čia pasidarė? Karas? Skubiai apsirengiu ir lekiu į tėvų kambarį – nieko nėra. Atsargiai praveriu pirkios duris ir išeinu į kiemą. Šulinys pajuodęs nuo dūmų, mylimiausio šunelio Pūkio nebėra – vietoj jo būdos apanglėję pagaliai. Nėra nei mūsų sodo, nei garažo, nei kaimynų namų, nei medžių prie upelio. Be kuprinės lekiu į mokyklą. Jos nebėra: vietoj šviesios gražios dviaukštės mokyklos – plytgalių krūva. Nieko neliko aplink, tik dangų temdantys dūmai. Skubu namo, griebiu mobilųjį telefoną ir renku 112. Man labai reikia pagalbos. Girdžiu kaip ragelyje garsiai skamba signalas, bet niekas neatsiliepia. Aš laukiu, laukiu. Man baisu...

– Na, miegaliuk, jau laikas į mokyklą. Žadintuvas seniai čirškė, o tu dar miegi. Pavėluosi į pamokas.

Tai mamos balsas. Pramerkiu akis – ji stovi prie mano lovos ir šypsosi. Už lango jau skaisčiai šviečia saulė. Vadinasi, tie tamsūs dūmai ir degėsių krūvos tebuvo mano susapnuotas košmaras.

Skubiai rengiuosi ir lekiu į mokyklą. Dabar jau žinau, ką rašysiu per lietuvių kalbos pamoką tema „Lietuva be ugniagesių gelbėtojų“. Tokią Lietuvą aš mačiau sapne...