LIETUVA BE POLICIJOS

Kajus Kazlauskas, LIEPORIŲ pradinė mokykla, 4C klasė

Dažnai savaitgalius ir atostogas leidžiu pas senelius. Ten labai smagu. Daug vietos, nes jie gyvena nuosavame name. Visada yra ką veikti, o ypač kai lauke oras geras.
Senelis turi man nupirkęs keturratį motociklą ir aš labai mėgstu juo važinėtis. Dažniausiai važinėjuosi pievelėje netoli namo, bet ten duobėta ir nelabai lygu, todėl labai norisi pasivažinėti keliu. Tačiau tėtis neleidžia, nes tai nesaugu, o, be to, reikalingas vairuotojo pažymėjimas, kurio aš neturiu, nes esu dar per mažas.

Vieną kartą kai tėtis nematė, vis dėlto ryžausi pabandyt pasivažinėt. Galėjau daug greičiau važiuot nei pieva ir tikrai buvo smagu, tačiau netikėtai pamačiau iš už posūkio išnyrančią policininkų mašiną. Kai ji sustojo prie manęs, siaubingai išsigandau ir pasimečiau. Policininkas manęs klausinėjo kur gyvenu, kiek man metų, o aš iš tos baimės vos žodį galėjau pratarti. Laimei tėtis pastebėjo ir atėjo manęs gelbėti. Policininkai liepė daugiau keliu nesivažinėt ir nuvažiavo. O aš jau buvau išsigandęs, kad ir mane, ir mano motociklą nuveš į policijos nuovadą.
Tėtis manęs visai nebarė, tačiau to ir nereikėjo. Pats geriausiai supratau, kad pasielgiau labai kvailai, rizikavau savo ir kitų žmonių gyvybe, nes galėjau sukelt avariją. Džiaugiuosi, kad policininkai privažiavo laiku, viską paaiškino. Jei ne jie, gal net nebebūčiau parašęs šio rašinio.
Taigi neįsivaizduoju ir nenorėčiau įsivaizduot savo gyvenimo be policininkų, kurie prižiūri tvarką ir primena žmonėms, kad jie privalo laikytis taisyklių.