|
Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinė profesinė sąjunga 2009 rudenį, ruošiantis kitų metų „suveržtų diržų biudžetui“, pateikė siūlymus dėl priemonių, kuriomis būtų galima peržiūrėti vidaus reikalų įstaigų išlaidas. Atkreipiame dėmesį, kad profesinė sąjungą nepritarė ir nepritaria aktyviai siūlomam taupymui „nemokamomis atostogomis“, kol nėra išnaudotos alternatyvos.
Bene daugiausiai diskusijų pareigūnų tarpe sukėlė siūlymas „išstatutinti“ administraciniuose padaliniuose įsteigtas pareigybes bei tas, kurioms statutinio valstybės tarnautojo statusas nėra būtinas. Tenka pastebėti, jog išgirstame pavojaus signalų dėl minėto siūlymo – panašu, kad vidaus reikalų įstaigų vadovai kartais gali piktnaudžiauti ir iškreipti siūlymą. Norėdami aiškiau išdėstyti profesinės sąjungos poziciją ir išvengti neteisingų interpretacijų, pateikiame išsamesnius paaiškinimus, priežastis ir įžvalgas, dėl ko toks pasiūlymas apskritai atsirado ir kartu kviečiame diskutuoti – pareikšti savo nuomonę, pastebėjimus ir pasiūlymus.
Profesinės sąjungos siūlymas „išstatutinti“ administracijos padaliniuose įsteigtas pareigybes yra nulemtas keleto priežasčių. Visų pirma – tai yra aiškus ribos tarp statutinių ir nestatutinių pareigūnų nubrėžimas. Valstybės tarnybos įstatyme yra apibrėžta statutinio valstybės tarnautojo ir karjeros valstybės tarnautojo sąvokos. Statutinio valstybės tarnautojo sąvokoje aiškiai išskirtas tik vienas (nebūtinas) požymis, susijęs su statutinių valstybės tarnautojų vykdomų funkcijų specifika: turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Taigi – valstybės tarnybos įstatymas nepasako, kurie pavyzdžiui policijos įstaigos tarnautojai turėtų būti statutiniai, kurie karjeros valstybės tarnautojai. Dar vienas požymių įvardintas valstybės tarnybos įstatyme – pareigūnas turi vykdyti tarnybą pagal statutą. Vidaus tarnybos statutas taip pat aiškiai nepasako, kokie pareigūnai turėtų turėti statutinio, o kurie karjeros tarnautojo statusą – tiesiog apibrėžiami reikalavimai statutiniam pareigūnui, jo teisės, pareigos ir t. t. Nei vienas kitas galiojantis teisės aktas aiškiai neatskiria – kas yra kas. Dėl tokios situacijos yra susiklosčiusi labai nevienoda praktika – vienose įstaigose visi be išimties, netgi grynai vidaus administravimo funkcijas vykdantys tarnautojai yra statutiniai (jiems išduodamos uniformos, tikrinama sveikata, fizinis pasirengimas), o kitose įstaigose statutinių valstybės tarnautojų mažiau. Natūraliai kyla klausimas – ar būtina, kad uniformas iš sandėlio išdavinėtų vyriausiasis komisaras, o investicijas planuotų tik komisarai - inspektoriai? Ar būtini viešojo administravimo įgaliojimai nepavaldiems asmenims ir ginklas tiems pareigūnams, kurie apskaičiuoja darbo užmokestį? Galbūt priešingai – jei nebaidytume fiziniais reikalavimais ir nuožmiais sveikatos patikrinimais – į policijos sistemą ateitų daugiau profesionalių vadybos-administravimo specialistų?
Gali kilti klausimas – kuo tokia situacija yra nepriimtina? Jeigu kiekviena įstaiga tvarkosi taip, kaip jai patinka, tai gal toks status quo galėtų būti išlaikytas ir toliau? Deja, ekonominis sunkmetis verčia ieškoti sprendimų ir tai yra dar viena priežastis, kaip pertvarkyti veiklą ir atsisakyti nepagrįstų išlaidų. Reikia pripažinti, kad vidaus reikalų įstaigai išlaikyti statutinį valstybės tarnautoją yra brangiau nei išlaikyti karjeros valstybės tarnautoją. Tai lemia daug veiksnių – nuo statutiniams valstybės tarnautojams išduodamos uniformos (ypač tais atvejais kai ji išduodama ir nedėvima), iki to, kad nedarbingumo laikotarpiu, statutiniams valstybės tarnautojams išmokas moka vidaus reikalų įstaiga iš jai skirtų asignavimų darbo užmokesčiui, vietoj to, kad ligos pašalpą mokėtų Sodra. Taigi, išlaidų pertvarkymas ir sumažinimas iki minimumo reikalauja, kad statutinio tarnautojo pareigos būtų steigiamos tik tais atvejais kai jos yra neišvengiamai būtinos (būtent statutinio valstybės tarnautojo), o visi statutiniai pareigūnai būtų traktuojami vienodai (pvz. tarnybos laiko atžvilgiu).
Dar viena visiems vidaus reikalų sistemos pareigūnams labai svarbi priežastis, dėl kurios „išstatutinimas“ yra reikalingas - valstybinė pareigūno pensija. Valstybinė pensija yra savotiška kompensacija už vidaus tarnybos ypatumus: padidintą pavojų gyvybei ir sveikatai, sugriežtintą tarnybinę atsakomybę, kitus apribojimus, todėl ji turi būti skirta tik tiems pareigūnams, kurie realiai susidūrė su šiais ypatumais: patruliams, postiniams, tyrėjams, operatyviniams darbuotojams ir pan., priešingu atveju ateityje rizikuojame šios kompensacijos panaikinimu ar sumažinimu. Galų gale - esame savo valstybės piliečiai ir turime suvokti, kad didelis valstybinių pensininkų skaičius, nors ir yra labai patogus atskiriems asmenims, gaunantiems tas pensijas, bet kartu yra akmuo po valstybės finansų kaklu.
Kalbant apie bet kokius pokyčius būtina aptarti ir priemones, būdus, kuriomis jie bus įgyvendinami. Netgi pati geriausia idėja gali būti sužlugdyta, patekusi į nemokšiškų vykdytojų rankas. Profesinė sąjunga iki šiol nepateikė siūlomų „išstatutinimo“ įgyvendinimo būdų. Manome, kad norint įgyvendinti tokią idėją visų pirma praverstų Valstybės tarnybos įstatymo pataisos, aiškiau apibrėžiančios statutinio valstybės tarnautojo sąvoką, statutinių pareigybių paskirtį ir tikslą. Manome, kad sąvoka turi apimti ne tik tai, jog statutinis valstybės tarnautojas tarnyboje turi vadovautis statutu, bet ir tai, kokio pobūdžio funkcijų vykdymui skirta pareigybė gali būti priskirta statutinio valstybės tarnautojo pareigybei. Nesant tokio reguliavimo, rizikuojama įsivelti į begalinius ginčus, kuriems bus išeikvota daug energijos, o sprendimas geriausiu atveju bus tik kompromisinis.
Susitikimo su vidaus reikalų ministru, pateikiant siūlymus dėl asignavimų taupymo buvo pateiktas profesinių sąjungų siūlymas, kad pareigybės būtų „išstatutinamos“ tik tais atvejais, kai jų neužima joks asmuo, taip siekiant išvengti pareigūnų teisių pažeidimų. Be to – vidaus reikalų įstaigos neturėtų steigti naujų statutinio valstybės tarnautojo pareigybių, jei funkcijoms vykdyti galima pasitelkti karjeros valstybės tarnautoją.
Dar vienas būdas, kuris puse lūpų buvo aptartas su vidaus reikalų ministru – tai savanoriškas (asmens prašymu) perkėlimas į valstybės karjeros tarnautojo pareigas, paliekant šiuos asmenis vidaus reikalų ministerijos rezerve. Žinoma, atsižvelgiant į kai kurias neigiamas tradicijas vidaus reikalų įstaigose, toks būdas yra rizikingas dėl to, kad pareigūnai gali būti verčiami rašyti prašymus „savo noru“ perkelti į karjeros valstybės tarnautojo pareigas.
Kalbant apie „išstatutinimo“ įgyvendinimo būdus, reikia pastebėti, kad panašų pareigybių peržiūrėjimą vidaus reikalų sistema jau yra įvykdžiusi – Vidaus reikalų ministerija ir didžioji dauguma joje įsteigtų pareigybių apie 2000 uosius metus buvo „išstatutinti“ paliekant juos einamose pareigose (su atitinkamomis korekcijomis). Detalesnę informaciją šiuo klausimu galėtų pateikti vidaus reikalų ministerija.
Pabrėžtina, kad „išstatutinimo“ procedūra, profesinės sąjungos manymu galėtų būti vykdoma tik vienu kartu visose vidaus reikalų įstaigose (kuriose ji dar neįvykdyta) ir per kuo trumpesnį laiką, gerai jai pasirengus.
Kalbant apie „išstatutinimą“, būtina pažymėti, kad šis klausimas dauguma atvejų yra susijęs su realiais, tam tikrose pareigose tarnaujančiais asmenimis, gyvais žmonėmis. Nereikia susidaryti klaidingo įspūdžio, jog profesinė sąjunga keldama tokį klausimą „veikia prieš pareigūnus“, atsižada savo narių ar nėra pasirengusi ginti jų teisių. Profesinė sąjunga visada gynė, gina ir gins dirbančiųjų teises ir griežtai kontroliuos, kad nebūtų pažeistos pareigūnų teisės nė vienu atveju.
Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos informacija
Parengė Martynas Austys
2009-11-03 |
Profsąjungų naujienos 
