 LIETUVOS POLICIJOS ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ ATSTOVŲ FORUME 2009-06-03
Nepaisant minėtų sunkumų, kurie, tikimės, bus laikini, paaiškėjo, kad taupymui pabaigos nematyti, todėl naudodamasi proga, trumpai apžvelgsiu šiuo metu susiklosčiusią situaciją ir mėginsiu atkreipti visų policijos pareigūnų, o ypač vadovų dėmesį į šiuo metu aktualiausią problemą ir galimus jos sprendimo būdus.
Vyriausybei gegužės pradžioje sumažinus policijos įstaigoms leistinų etatų skaičių, atsirado pareiga iki spalio 1 d. sumažinti etatų skaičių policijos įstaigose. Deja, iki šiol policijos departamente pateikti siūlymai tik glumino policijos pareigūnus bei policijos pareigūnų profesines sąjungas.
Dabar siūloma nueiti pačiu lengviausiu keliu – nubraukti laisvus etatus, o jeigu kai kuriose apskrityse laisvų etatų daugiau – tose apskrityse nubraukti dar daugiau. Šie sprendimai nereikalauja absoliučiai jokių mastymo pastangų – nubraukei ir ramu, skiriasi tik būdai kaip bus braukiama – iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę. Toks valdybos ir štabo siūlymas. Tačiau net plika akimi matyti, kad šie sprendimų variantai yra nepamatuoti ir ydingi, todėl noriu pateikti argumentus kodėl.
Visų pirma siūloma braukti laisvus etatus, o tai didžiąja dalimi yra nepatrauklios pozicijos pirminėje ir vidurinėje grandyje. Kalbant paprastai, tai reiškia, kad Vilniaus tabore, Kalvarijų turguje, senamiestyje ir kitose teritorijose, kurios yra problematiškos kriminogeniniu požiūriu, jau dabar yra sumažėjęs pareigūnų skaičius (daug laisvų etatų tose teritorijose veikiančiuose padaliniuose), o štabo ir personalo valdybos pateiktų siūlymų esmė – kad komplikuotą tarnybos krūvį temptų likusi dalis pareigūnų. Tuo pačiu siūloma panaikinti perspektyvą kada nors papildomai prisivilioti pareigūnų į „sunkius“ padalinius.
Kitas neigiamas siūlomų sprendimų aspektas yra tas, kad realiai sumažėjus pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų skaičiui, vadovaujančių pareigūnų ir administracijos skaičius liko nepakitęs arba kito labai minimaliai. Šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vadybos teorijoje hierarchinės organizacijos yra pripažintos kaip neefektyvios, o šiandienos policija negali sau leisti neefektyvaus veiklos organizavimo.
Dar vienas neigiamas pateiktų siūlymų aspektas yra tas, kad faktiškai siūloma sumažinti pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų skaičių, kai tuo tarpu policijoje lieka įdarbinti vadinamieji „ne policinių funkcijų“ vykdytojai. Manome, kad policijai nėra būtina teikti valymo, autoserviso, šilumos tiekimo paslaugas – jos niekaip nesusijusios su Policijos veiklos įstatyme apibrėžtais policijos veiklos tikslais, be to, akivaizdu, kad skaidriai ir sąžiningai organizuojant viešuosius pirkimus, šias paslaugas galima nusipirkti pigiau. Profesinei sąjungai nesuprantama, kokios kvalifikacijos personalo ekspertai siūlo mažinti policijos funkcijas turinčių vykdyti etatų skaičių. Pamėginkite įsivaizduoti personalo vadybininko likimą, kuris didėjant užsakymų skaičiui pasiūlytų sumažinti gamybos darbuotojų skaičių. Siekiant elgtis apdairiai ir apgalvotai, būtina turėti prioritetus ir įvertinti kokie etatai yra reikalingiausi, o ne mechaniškai braukyti lengviausiai braukiamus etatus.
Suprantame, kad Vyriausybės nutarimas yra priimtas ir turi būti vykdomas – laikmetis verčia priimti nepopuliarius sprendimus, tačiau kaip šie sprendimai bus įgyvendinami priklauso tik nuo pačių policijos vadovų ir šioje vietoje profesinės sąjungos yra pasirengusios teikti siūlymus ir padėti rasti būdus, kaip šį sunkų sprendimą įgyvendinti palankiausiu būdu.
Iš pateiktų argumentų jau buvo galima nuspėti kai kuriuos profesinės sąjungos siūlymus. Taip, profesinės sąjungos siūlys atsisakyti vadinamųjų nepolicinių funkcijų vykdymo. Profesinės sąjungos ilgai toleravo situaciją, kai pavyzdžiui iš laisvų patrulių, tyrėjų ar nepilnamečių reikalų specialistų etatų sutaupytos lėšos buvo naudojamos pagalbines funkcijas vykdančių darbuotojų išlaikymui. Sutinkame, kad dirbančiųjų pagal darbo sutartis darbo užmokestis yra mažas, tačiau šią problemą galima išspręsti tik ryžtingais sprendimais: minėta, kad autoserviso, valymo ir kitokios paslaugos gali būti sėkmingai perkamos neišlaikant atskirų etatų.
Taip pat siūlome peržiūrėti policijos įstaigų vertikalią hierarchiją: ar tikrai visais atvejais yra reikalingos didžiulės viršininkų „piramidės“. Įvertinkime situaciją, kai tyrėjui vadovauja:
1. poskyrio viršininkas,
2. jo pavaduotojas,
3. skyriaus viršininkas,
4. jo pavaduotojas,
5. teritorinio policijos komisariato viršininko pavaduotojas atsakingas už priskirtą sritį,
6. teritorinio policijos komisariato viršininkas,
7. tos srities valdybos viršininkas su pavaduotoju,
8. vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas kuruojantis atitinkamą sritį ir
9. vyriausiojo policijos komisariato viršininkas.
Atvirai keliam klausimą – ar čia pareigūnai nemoka dirbti, kad jiems reikia tiek viršininkų, ar viršininkai nemoka vadovauti, kad jų reikia tiek daug? Galbūt taip tik slepiamasi nuo asmeninės atsakomybės? Manome, kad šioje vietoje yra nemažai taupymo rezervų, kurie dar nėra išnaudoti.
Atskirai turėtų būti kalbama apie administracijos statutinių tarnautojų statuso peržiūrėjimą. Atsakykime į klausimą, ar tikrai darbo užmokesčio skaičiavimas arba tvarkomųjų įsakymų rengimas yra toks pavojingas, fizinio pasirengimo ir „antpečių“ reikalaujantis uždavinys, kad po 20 metų tokios tarnybos belieka išeiti į pensiją? Taip devalvuojami pagrindiniai pareigūno pensijos tikslai.
Profesinės sąjungos siūlo atkreipti dėmesį ir į tai, kokiomis proporcijomis kiekvienoje teritorinėje policijos įstaigoje bus mažinamas etatų skaičius. Manome, kad dabar naudojama metodika, pagal kurią apskaičiuojamas policijos pareigūnų skaičius teritorinėms policijos įstaigoms, yra netobula ir ydinga: profesinės sąjungos nuomone ji nėra pakankamai susieta su gyventojų skaičiumi veiklos teritorijose, nėra tinkamai susieta su kriminogeniniais rodikliais, fiksuojamų teisės pažeidimų skaičiumi. Kurortiniai miestai vasarą sulaukia dėmesio kaip didesnės rizikos teritorijos. Didmiesčiai savo ruožtu susiduria su dideliu atvykstančiųjų turistų, darbuotojų ir studentų skaičiumi, masiniais renginiais ne tik vasaros sezono metu. Šių metų praktika parodė, kad ir didžiausi masiniai neramumai kyla būtent sostinėje, reikia būti nuolat pasirengus, ypatingai šių didelių socialinių įtampų metu, tačiau atskiro tinkamo dėmesio dėl to nesulaukiama. Kviečiame peržiūrėti pareigybių apskaičiavimo metodiką, o rengiant pataisas pasitelkti mokslininkų pagalbą, realiai įvertinti pareigūnų poreikį kiekviename mieste, savivaldybėje, atsižvelgiant į jų plėtrą arba gyventojų skaičiaus mažėjimą, kitus kriterijus, o ne vykdyti visaapimančius bandymus ir „pritaikyti“ metodiką esamam įsteigtų etatų skaičiui.
Profesinės sąjungos mato, kad šitiems sprendimams priimti reikalinga stipri policijos vadovų valią, o patys sprendimai negali būti paruošti vien tik institucijų viduje – labai sudėtinga pačiam objektyviai įvertinti kurią ranką reikia amputuoti – būtina eksperto išvada iš šalies, todėl profesinės sąjungos kviečia policijos vadovus, gerbiamą generalinį komisarą suformuoti savotišką policijos sistemoje veikiančią saulėlydžio komisiją, į kurią būtų įtraukti darbuotojų atstovai ir kuri skubiai parengtų etatų mažinimo planą, tokiu būdu mažinant ne tiesiog aritmetiškai atimant etatus, o įvertinant policijos įstaigų galimybę tinkamai funkcionuoti sumažinus etatų skaičių.
Kita, ypač aktuali problema- neapmokamos atostogos.
Sumažinti asignavimai darbo užmokesčiui verčia masiškai išleisti darbuotojus bei statutinius pareigūnus nemokamų atostogų. Motyvas-taip taupomos lėšos ir net išsaugomos darbo vietos. Tačiau tokį taupymo būdą galima vadinti paslėpta tiksinčia socialine bomba, kuri iš mūsų atima socialines garantijas.
Tokį kovos su krize būdą pastaruoju metu mums rekomenduoja aukščiausi šalies vadovai ir Vyriausybės nariai.
Tačiau ši skambi akcija, įkvepianti pasiaukoti "valstybės finansų labui", turi ir išvirkščiąją pusę, labai žemišką - jos dalyvių socialinio draudimo problemas.
Krizė negali tapti pagrindu darbuotoją išleisti nemokamų atostogų. Statutinių pareigūnų nemokamas atostogas reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 37 str. 1d., pagal kurį nemokamos atostogos iki 3 mėnesių dėl šeimyninių aplinkybių ar kitų aplinkybių gali būti suteikiamos valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens ir valstybės tarnautojo susitarimu ir Darbo kodekso (toliau – DK) 184 straipsnio 1 dalis, kuriame numatyti aštuoni atvejai, kai leidžiama tai daryti.
Kitais atvejais, kurių nenumato DK, darbuotoją nemokamų atostogų galima išleisti tik tada, jeigu papildomos priežastys aptartos įmonės kolektyvinėje sutartyje. Jei įmonėje nėra tradicijos sudaryti kolektyvines sutartis, arba jose nėra numatyta kitų atvejų, darbuotojus galima išleisti nemokamų atostogų jų pačių prašymu, bet tik DK paminėtais atvejais.
Daugelis vadovų siūlo darbuotojams kas mėnesį išeiti nemokamų atostogų po dvi-tris dienas. Vadinasi, šiuose komisariatuose kiekvieną mėnesį kas nors turi mirti arba tuoktis. Priešingu atveju nemokamos atostogos bus neteisėtos.
Nemokamas atostogas reglamentuojančio straipsnio paskirtis - padėti žmogui, kai jį ištinka bėda, kad nenutrūktų darbo stažas ir kad žmogus galėtų susitvarkyti savo reikalus ypatingais gyvenimo atvejais. Tačiau šis straipsnis nėra skirtas padėti darbdaviui sutaupyti.
Tačiau pastaruoju metu vyrauja nuostata, kad krizės metu galima įstatymus kreipti reikalinga linkme. Ieškoma būdų apeiti įstatymą. Mus ypač stebina toks neatsakingas valstybės vadovų požiūris. Keista, kai vyriausybė leidžia sau spręsti, kokius įstatymus galima apeiti ir netgi rekomenduoja tai daryti. Dar labiau stebina tai, kad pažeisti įstatymus siūloma pareigūnams, kurie davė priesaiką būti ištikimi Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus.
Kas bus, kai pareigūnai ims „lanksčiai“ taikyti galiojančius įstatymus, prisidengdami žodžiu „krizė“ pro pirštus žiūrės į teisės pažeidėjus, kaip beje dabar į pareigūnus ir jų problemas žiūri mūsų aukščiausi valstybės vadovai.
Stebina ir atskirų komisariatų vadovų požiūris į neapmokamas atostogas. Kai kurie vadovai perlenkia lazdą, pagal iš anksto sudarytus sąrašus versdami išeiti neapmokamų atostogų ne tik aukštesnius koeficientus turinčius darbuotojus, bet ir tuos, kurių koeficientas B4.
Mūsų profesinę sąjungą ypač papiktino vakar, birželio 2 d. 15 val. Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje įvykęs pasitarimas, kuriame buvo svarstomi teisės aktų, reglamentuojančių išmokų pareigūnams dėl laikinojo nedarbingumo nuostatų suderinamumo su Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo kai kuriais straipsniais.
Vidaus reikalų ministras teigia, kad šiuo metu, kai socialinės garantijos mažėja daugumai šalies gyventojų, statutiniai pareigūnai turėtų su jais solidarizuotis. Tarpžinybinei darbo grupei, kuri bus sukurta Vyriausybės pavedimu šiai problemai spręsti, bus siūloma statutiniams pareigūnams laikino nedarbingumo metu mažinti išmokas nuo 100 iki 85 procentų visam ligos laikotarpiui, išskyrus tais atvejais, kai susirgimai susiję su darbe patirtais sužalojimais. Pasak ministro, tokį sprendimą siūloma priimti atsižvelgiant į keletą faktorių. Pirmiausia, tai laikina priemonė, kuri bus taikoma iki kitų metų pabaigos. Antra, sutaupyti pinigai būtų skirti atsiskaityti su pareigūnais už darbą viršvalandžiais.
Yra toks posakis, kad nieko nėra pastovesnio už laikiną. Pareigūnai kviečiami solidarizuotis imdami nemokamas atostogas, atsisakydami socialinių garantijų, kas bus toliau? Jau atvirai kalbama, kad nebebus mokami taip vadinami kelionpinigiai, butpinigiai. Jei vyriausybės galvoja, kad pareigūnų kantrybė yra begalinė, turiu Jus patikinti, gerbiamieji ponai, Jūs klystate.
Įstatymų leidėjų pareigūnams numatytos pareigos ir su jų vykdymu susiję specialūs reikalavimai pareigūnams bei jiems taikomi kai kurių konstitucinių teisių apribojimai rodo, kad valstybė pripažino pareigūnų, kaip socialinės grupės, išskirtinę padėtį visuomenėje. Tai suponuoja pareigūnų teises į išskirtines valstybės garantuojamas socialines garantijas.
Vidaus tarnybos statuto 3 str.8 d. teigiama, kad pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui.
Pasitarimo vidaus reikalų ministerijoje metu buvo išsakyta mintis, kad pareigūnai daug ir dažnai serga. Preziumuojama, kad gydytojai nesąžiningai atlieka savo darbą, o daugelis pareigūnų tiesiog piktnaudžiauja. Taigi, vietoj to, kad būtų sukurtas mechanizmas griežtinantis sergančių pareigūnų kontrolę, nueita lengviausiu keliu.
Tačiau, kad ir kokios problemos mus beslėgtų, džiugu, kad vyksta dialogas tarp profesinių sąjungų ir departamento vadovų. Šis forumas yra puikus bendradarbiavimo pavyzdys, tikimės kad tokia tradicija gyvuos ir toliau.
 |
Profsąjungų naujienos 