Policijos blogas: Atima iš tų, kurie nepratę gintis

Vasara baigiasi. Atostogos prašvilpė taip pat greitai, kaip kažkada Šumacheris su ferari. Bet tai ir džiugina. Sakoma, kad lėčiausiai ir neįdomiausiai eina laikas, kada nieko neveiki. Po atostogų į darbą grįžau pailsėjęs, kupinas entuziazmo - tam jos ir skirtos. Darbe nebuvau tris savaites, todėl pirmiausia susirinkau visą su darbu susijusią informaciją. O ji - visokia: nauji įsakymai dėl atostogų, dėl darbo taisyklių patvirtinimo, dėl pasiruošimo policijos dienos minėjimui. Žodžiu, naujienų - gausybė.

Susipažinęs su naujais teisės aktais, pradėjau klausinėti kolegų, kokios nuotaikos darbe, kokia atmosfera kolektyve. Pirmiausia „užkliuvo" visų pareigūnų aptariamas naujas, rugpjūčio 1 d. įsigaliojęs teisės aktas, tikslinantis statutinių pareigūnų ir valstybės tarnautojų nedarbingumo apmokėjimo sąlygas jų ligos metu. Kalbų, aistrų, nuomonių - daugybė. Pareigūnai nepatenkinti, kad 100 proc. apmokamos tik dvi pirmosios ligos dienos, o kartu policijoje dirbantys nestatutiniai darbuotojai tyliai džiūgauja, kad pagaliau teisybė laimėjo - pareigūnai neteko, bendradarbių supratimu, nepelnytų lengvatų: ir tai dar ne visai gerai, galėjo visiems po lygiai skirti - valstybės tarnautojai už pirmąsias dvi dienas gauna tik 85 proc.
Tokia gaidele galėčiau baigti savo komentarus, nes įstatymas veikia: vieni juo patenkinti, kiti ne. Sakoma, taip ir turi būti - pliuralizmas, nuomonių įvairovė - demokratijos pagrindas. Kad žmonės nesivaržydami apie tai kalba - jau tam tikra demokratijos pergalė. Bet kažkaip liūdna. Ne todėl, kad žmonės mano kitaip. Negaliu susitaikyti su tuo, kad policininkui vėl nepasisekė - iš jo atimta dar viena socialinė garantija. Visuomenėje jau anksčiau pasigirsdavo kalbų, kad policininkai ir taip gerai gyvena, nes naudojasi įvairiomis socialinėmis garantijomis. Deja, ne viskas taip yra, kaip atrodo.
Viena iš valstybės pareigų yra užtikrinti visuomenės rimtį ir saugumą. Tam mūsų valstybėje, kaip visame pasaulyje, yra sukurta policija, kuriai ir pavesta vykdyti šią funkciją. Policijoje dirba statutiniai pareigūnai, kurie, prieš pradėdami tarnybą, duoda priesaiką: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas (-a) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti man patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Tepadeda man Dievas". Skambi priesaika, nėra ką ir kalbėti.
Žmogus, pasirinkęs policininko profesiją, negailėdamas jėgų, aukodamas savo gyvenimą, privalo tarnauti vardan kitų gerovės. Tam jis atiduoda gražiausius gyvenimo metus - policija renkasi jaunus, fiziškai sveikus, psichologiškai tvirtus žmones. Jie dieną naktį budi gatvėse, patruliuoja kitose viešosiose vietose, dalyvauja pasalose, stovi žiemą mitinguose kaip įkalti, vyksta į šeimos barnius ir t. t. Jauni visi maksimalistai, tikintys gėriu, norintys visuomenę išvalyti nuo blogio, padaryti ją gražesnę, jaukesnę. Pats buvau toks, pats taip dirbau. Tačiau metai bėga ir jėgos senka, visa, kas buvo patirta, ima apie save priminti. Sušlubuoja sveikata, prasideda ligos - tik gydytojai gali pasakyti, kokių jų būna - ir tuomet susimąstai, kad gal per daug aukojaisi.
Policijos pareigūnas lyg ir neturėtų taip galvoti. Bijau, kad, mąžtant socialinių garantijų, taip manančiųjų atsiras daugiau. Kodėl pasirinktas mažesnis ligos pašalpos mokėjimas - dėl šalies krizės ar pavienių piktnaudžiavimo minėta socialine garantija atvejų? Ką dar valstybė atims iš policininko? Nuompinigius, kelionpinigius, pensiją?
Policijos pareigūnai, dešimt ir daugiau metų beatodairiškai tarnavę žmonėms ir valstybei, tikėjo, kad, esant reikalui, ji juos parems. Deja, mažėjančios socialinės garantijos verčia abejoti valstybės prieš 20 metų deklaruota globa policijos pareigūnams.

Gintaras BagužisVilniaus aps. VPK Migracijos valdybos viršininkas

alfa.lt

2010-09-07