VRSPS.LT

Gintaras Bagužis: Vilniuje vykusioje Europos sostinių policijos vadovų konferencijoje teko kalbėtis su vienu jauniausiu tokios įstaigos viršininku – Talino policijos prefektu Elmar Vaher. Norėčiau pasidalyti kai kuriomis mintimis.

Talino policijos veiklą stebiu nuo 2003-iųjų. Įvairiais darbo reikalais tekdavo būti Estijoje net po keletą kartų per metus. Todėl gerai esu susipažinęs su Talino policijos vadovais ir struktūra. Man žinomos ir Estijos policijos sistemoje vykusios reformos. Aktyviai jomis domėjausi, gilinausi ir laukdavau panašių pasikeitimų pas mus.

Vieną didžiausių įspūdžių man paliko prieš keletą metų per Policijos dienos minėjimą Estijos policijos vadovo išsakytas siekis tapti geriausia policijos sistemos vadybinė struktūra pasaulyje. Todėl neatsitiktinai pašnekovu pasirinkau jauną, keletą metų Talino policijos prefektūrai vadovaujantį pareigūną. Jo vadovaujama įstaiga – labai geras pavyzdys, kaip reikia tvarkytis posovietinę sistemą paveldėjusioms policijos įstaigoms.

Pokalbio metu suintrigavo dar viena detalė – Estijos policijos pareigūnų atlyginimai. Daug kartų mūsų policijos vadovai važiavo į Estiją, stebėjo jų pertvarką, bet... kol kas mūsų atlyginimai nuo estų policijos pareigūnų labai skiriasi.

Gintaras Bagužis

Esate jaunas vadovas?!
Iš tikro, man 35-eri. Esu vedęs, turiu trejų metų sūnų Martiną. Labai juo džiaugiuosi – turėti sūnų, o dar policininkui – labai svarbu. Žmona taip pat dirba policijoje, viešųjų ryšių srityje. Visa mano tarnyba policijoje siejasi su Talinu, nors esu kilęs iš Rokverės, miesto, esančio 100 km nuo sostinės. Baigęs mokyklą, niekaip negalėjau apsispręsti dėl ateities. Svarsčiau keletą kelių, tačiau pasirinkimą lėmė mano automobilio vagystė. Supratau, kad noriu kovoti su neteisybe, smurtu, prievarta ir vagystėmis. Kaip tik buvau šaukiamojo amžiaus ir sulaukiau kvietimo tarnauti ginkluotosiose pajėgose. Pasiprašiau į patrulių kuopą, kurios paskirtis buvo rūpintis viešąja tvarka ir žmonių saugumu. Jaučiau, kad tokiu būdu galiu kovoti su negatyviais reiškiniais. Tėvams, aišku, mano pasirinkimas buvo nesuprantamas. Tačiau aš jau buvau pakankamai suaugęs pats priimti sprendimus.

Po tarnybos metus mokiausi policijos pagrindų Policijos akademijoje ir 1997 metais pradėjau dirbti tyrėju kriminalinėje policijoje. Įsidarbinti kriminalinėje policijoje pavyko dėl to, kad tarnybą buvau atlikęs patrulių kuopoje, kur jau buvo tekę ne tik susipažinti su įstatymais, bet ir jais vadovautis. Mokslus tęsiau neakivaizdinėse studijose, paskaitas lankydamas tris kartus per savaitę. Tuomet, kaip, beje, ir dabar, baigusieji studijas Policijos akademijoje turėjo didesnių galimybių rinktis darbo vietą ir siekti profesinės karjeros – vyresniųjų kursų studentams net buvo dėstomas kursas būsimiems vadovams.

Mano studijų draugai taip pat nemažai pasiekę. Daug apie karjerą nekalbėdavome, stengėmės atlikti mums skirtą pareigą. Ir dabar nelabai ta tema kalbamės. Žinodami, kad darbo reikalus stengiuosi atriboti nuo asmeninių, panašių klausimų ir neužduoda. Bet visuomet jaučiau jų palaikymą, su daugeliu iš jų dirbau kriminalinėje policijoje, su kai kuriais iki šiol esame kartu. „Krimkėje“ (toks malonybinis pašnekovo vartojamas kriminalinės policijos trumpinys – aut. pastaba) pradėjęs tarnybą, joje likau ir baigęs aukštuosius mokslus. Dirbau ten iki tapau Talino policijos prefektu, 2008-ųjų. Kriminalinėje policijoje teko ragauti eilinio tyrėjo ir valdininko duonos, tyriau smurtinius, ekonominius nusikaltimus, todėl „krimkės“ darbas man yra labai gerai žinomas. 2001 metais tapau Talino policijos Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininku, 2005 metais pradėjau dirbti Estijos kriminalinės policijos viršininku.

Kaip jaučiatės būdamas tokios didelės policijos įstaigos vadovu?
Viršininkas supranta, kad kabinete gera ir patogu sėdėti. Tačiau viršininkas be visų kitų gebėjimų ir patirties dar turi mokėti bendrauti su žmonėmis, pamatyti jų geriausias savybes darbe, padėti atsiradus asmeninėms bėdoms. Tokios patirties įgijau dirbdamas Talino policijos Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininku. Mano kabinetas buvo arčiausiai išėjimo, dėl darbo apimties dažnai tekdavo padirbti ilgėliau, todėl matydavau visus bendradarbius, stebėdavau jų nuotaikas. Man buvo svarbu, kaip nusiteikę žmonės išeina iš darbo, kokie rūpesčiai juos kankina, su kokiomis mintimis ir jėgomis jie pradės naują darbo dieną.

Kriminalinėje policijoje veiklos nestigo – pasibaigus darbo valandoms negalėjai tiesiog užverti kabineto duris ir išeiti nebaigęs spręsti kažkokių svarbių reikalų. Būdamas kartu su kolegomis, pastebėjau, kad pareigūnams po sunkios darbo dienos kartais sunku atsipalaiduoti, jų neapleidžia abejonės dėl nuveiktų darbų, negali atsigauti po patirto streso tarnyboje ar išgyvena dėl nesklandumų šeimoje. Šiame darbe pačiam yra tekę visko patirti. 1998 metais tarnyboje buvau smarkiai sužeistas peiliu. Negaliu pasakyti, kad tą įvykį būčiau labai sureikšminęs, tačiau mano mamai ir žmonai tai sukėlė didžiulį stresą. Jos mano vardu parašė prašymą vadovams atleisti iš užimamų pareigų. Reikėjo tik pasirašyti. Jų reakcija buvo suprantama, tačiau niekaip negalėjau atsisakyti pasirinktos tarnybos.

Galiu suprasti, kad daugeliui pareigūnų teko išgyventi panašių situacijų, kad apninka abejonės, kyla įvairių baimių dėl artimųjų ar savęs. Skatinau kolegas kalbėtis, pasidalyti neramiomis mintimis ir pastebėjau, kad žmonėms to labai trūko. Mes supratome vieni kitus, žmonės ėmė manimi pasitikėti ir tai labai pagerino atmosferą darbe. Vadovui būtina bendrauti su darbuotojais. Tuomet paprasčiau paskirstyti užduotis, planuoti bendrą kolektyvo veiklą, kurti palankų psichologinį klimatą. Kiekvienas vadovas turi žinoti, kad vienas visų darbų nenuveiks. Jam reikalinga patikima komanda. Man teko tai patirti. Gerai pasirinksi tik pažindamas žmones.

Ne kartą sakiau – kolegą pažinsi ekstremalioje situacijoje, kad ir tirdamas nusikaltimus. Aš turėjau progų pažinti žmones ir galimybę rinktis savo komandą. Yra tekę ir nusivilti. Sutikau vengiančių atsakomybės, nesąžiningų, nekolegiškų, nekompetentingų pareigūnų. Tokių teko atsisakyti. Buvo žmonių, kurie, žinodami mano nuostatas dėl darbo, supratimą apie pareigą ir atsakomybę, savo noru keitė tarnybą. „Krimkėje“ nėra darbo valandų – dirbi tiek, kiek būtina. Pamenu, žmona mūsų bendro gyvenimo pradžioje klausdavo, kada pareisiu namo. Pasakydavau, tarkime, septintą ar aštuntą vakaro. Ji laukdavo, aš skubėdavau, nes žinodavau, kad ji, man vėluojant, nervinasi. Bijojau, kad atsiradusi įtampa nesugadintų tarpusavio santykių. Ilgainiui pakeičiau taktiką – ėmiau sakyti, kad grįšiu pirmai progai pasitaikius. Dėl to ėmiau geriau jaustis – nemeluoju, esu prieš ją sąžiningas, nes namo iš tikrųjų grįžtu pirmai galimybei atsiradus. Prefektūra – mano antrieji namai.

Vadovauti Talino policijos prefektūrai ėmėtės vykstant lūžiams policijos sistemoje. Kokia, Jūsų manymu, policijos reformos filosofiją? Kodėl jos reikėjo?

Visa reforma dar nesibaigė. Turėjau galimybę dalyvauti reformos organizatorių grupėje, buvau komandos, kuri priiminėjo sprendimus, narys. Naujai dirbti policija, perorganizavus jos padalinių veiklą, pradėjo nuo šių metų sausio 1 dienos. Visus reformos žingsnius patyriau tiesiogiai – Estijos policijos vadovu tapus buvusiam Talino policijos prefektui, šio vietą užėmiau aš. Reforma buvo siekiama sutaupyti valstybės lėšų, skiriamų teisėsaugai. Kita jos priežastis – prisijungėme prie Šengeno erdvės, neliko vidaus sienų, turėjo keistis pasieniečių veikla. Ji tapo panaši į policijos patrulių, ėmėme dubliuoti vieni kitus: atskiros tarnybos turėjo po katerį vandens patruliui, kinologijos centrus, atliko kitas policijai būdingas funkcijas. Dabar tos veiklos suvienytos.

Taip prie trijų didelių policijos padalinių – kriminalinės policijos, patrulių ir migracijos padalinių buvo prijungta pasienio tarnyba. Dar viena reformos naujiena – vienoje vietoje ėmėme išdavinėti kone visus asmeniui svarbiausius dokumentus – leidimą turėti šaunamąjį ginklą, vairuotojo teises, pasą, pažymą apie gyvenamąją vietą, norintiesiems išvykti iš šalies – pažymą apie teistumą. Kitaip tariant, taikydami vieno langelio principą, ėmėme teikti paslaugas vienoje vietoje. Tai labai patogu žmonėms – visus reikalingus dokumentus jie gali gauti venoje vietoje. Be to, iš buvusių keturių migracijos tarnybos padalinių liko tik trys – panaikinome tą, kuriame būdavo aptarnaujama mažiausiai piliečių. Po reformos pasikeitė policijos valdymo sistema, pergrupuoti padaliniai.

Policijos prefektūrose buvę finansų, logistikos, personalo padaliniai sujungti ir tapo centrinės policijos būstinės padaliniais. Talino policijos prefektūra, be migracijos tarnybos, vienija visus policinius padalinius – kriminalinę policiją, patrulius, apylinkės inspektorius, turime penkis komisariatus. Manau, reforma, kurios tikslas buvo optimizuoti policijos tarnybų veiklą, pavyko. Galėjome įsigyti naujų darbo priemonių, modernesnės įrangos, naujų automobilių. Esu optimistas ir tikiu, kad nauja sistema neabejotinai padės policijai taupyti jai skiriamas lėšas.

Ar reforma turėjo įtakos policininkų algoms?

Įtakos policininkų algoms turėjo pareigūnų skaičius prefektūroje. Prisipažinsiu, teko spręsti dilemą – tarnyboje palikti daugiau policininkų su mažesniu atlyginimu ar mažinti darbuotojų skaičių, paliekant jiems didesnį užmokestį už darbą. Iki reformos policininkų atlyginimas buvo toks mažas, kad organizacijoje gyvavo korupcija, žmonės buvo nemotyvuoti gerai atlikti savo pareigas. Esu įsitikinęs, kad žmogus nori gerai dirbti ir gauti darbą atitinkantį atlyginimą. Mūsų prefektūroje yra 1 700 etatų, tačiau dirba – 1 400 žmonių.

Pasirinkau variantą turėti mažiau darbuotojų, bet mokėti jiems geresnius atlyginimus. Savo sprendimus, be abejo, derinu su Estijos policijos vadovu, taip, kaip ir kitų policijos prefektūrų vadovai, tariausi su savo komandos žmonėmis. Policijos pareigūnas turi gauti atlyginimą, konkurencingą kitų profesijų atlyginimams. Galvojome, kad geriau turėsime šimtu žmonių mažiau, bet norinčius dirbti. Svarbu, kad žmogus, gaudamas atlygį už darbą gerai jaustųsi, galėtų patenkinti būtinus poreikius, būtų motyvuotas dirbti policijoje, nepaperkamas.

Koks, Jūsų supratimu, būtų normalus policijos pareigūno atlyginimas?

Manau, kad policininkai turi gauti didesnį nei vidutinį atlyginimą. Dabar policininko atlyginimo vidurkis siekia 15 000 kronų (1 Lt – 2,2 Estijos kronų) neatskaičiavus mokesčių. Lyginti policininkų atlyginimus su kitų profesijų darbuotojų būtų neetiška – kiekvienas darbas yra svarbus, tačiau manau, kad bent jau už kai kurių profesijų darbuotojus policijos pareigūnas turėtų gauti daugiau. Bendrai pažiūrėjus, gal taip ir yra – skiriasi pačių policijos pareigūnų atlyginimas. Pavyzdžiui, kriminalinės policijos pareigūnas kartais gauna 1,4 karto didesnį atlyginimą nei patrulių padalinio policininkas.

Tačiau ir tarp patrulių gali būti pareigūnų, kurių atlyginimas lygus ar net aukštesnis už kai kurių kriminalistų: jie atlieka daugiau funkcijų už kitus, turi daugiau teisių. Net tyrėjų atlyginimas dėl tų pačių priežasčių gali labai skirtis. Atlyginimams skirtos lėšos – prefektūros vadovų žinioje. Kas ketvirtį peržiūrime pareigūnų veiklos rodiklius ir, atsižvelgdami į darbo rezultatus, galime vieniems skirti didesnį atlygį, kitiems sumažinti. Tai sprendžiame kartu su padalinių vadovais, padalinių vadovai skirsto atlyginimus skyrių darbuotojams. Skirstydami atlyginimus pareigūnams, naudojamės tam sukurta programa. Kiekvienas skyrius turi savo biudžetą ir jis turi į jį įsitekti. Visos lėšos ir išlaidos yra viešai skelbiamos, policijos pareigūnai žino kolegų pajamas. Aš gaunu 30 000 kronų (atskaičiavus mokesčius), skyrių vadovai, pavyzdžiui kriminalinės policijos, vadovaujantys 400 žmonių kolektyvui, – 25 000, patrulių padalinio, kuriame dirba 200 žmonių, – apie 20 000 kronų.

Koks Talino policijos prefektūros pareigūnas?

Pakankamai profesionalus, atsakingas, imlus naujovėms, pasitikintis savimi ir gerbiantis organizaciją. Kiekvienam darbuotojui yra palankios sąlygos siekti geresnio atlygio, aukštesnių pareigų. Dauguma karjerą policijoje pradeda nuo patrulių, aukštesnių pareigų tikėtis gali tik baigusieji aukštąsias studijas. Geri darbuotojai, be abejo, skatinami, jie perkeliami į atsilaisvinusias aukštesnes, geriau apmokamas pareigas. Turime tradiciją rengti rezervą į pensiją išeinantiems vadovams – žinodami, kad žmogus po keleto metų išeis į pensiją, skiriame jam pavaduotoją, pretendentą į jo vietą ateityje. Šis stebi dabą ir mokosi.

Tikimės sulaukti gerai pasirengusių jaunų specialistų – pasikeitus Policijos akademijos mokymo sistemai ir daugiau dėmesio ėmus skirti kursantų praktikai, jie greičiau įsilies į kolegų gretas, bus imlesni naujovėms. Praktikuotis jaunuomenė pradeda baigę du kursus, kai jau būna susipažinę su įstatymais, išmokę valdyti ginklą, nepriekaištingai naudotis kitomis policijos specialiosiomis priemonėmis, yra gerai psichologiškai pasirengę. Iš jų daug tikimasi ir reikalaujama – jie turi būti atsakingi už savo veiksmus, mokėti veikti ekstremaliose situacijose, savarankiškai priimti sprendimus, greitai reaguoti į pagalbos prašymą.

Suprantama, visko žinoti jaunas specialistas negali, bet todėl jis ir įtraukiamas į daugiau patirties turinčių kolegų būrį, kad galėtų kartu su jais dirbti ir iš jų mokytis. Policijos tarnyboje laikomės principo – mokytis darbe ir dirbti mokantis.

Talino policijos prefektą Elmar Vaher kalbino Gintaras Bagužis yra Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos viršininkas.
Alfa.lt

2010-06-09

Komentarai (0)

Rašyti komentarą