VRSPS.LT

2010.09.01. Leidykla „Tyto alba“ išleis XX a. istorijoje besispecializuojančio istoriko Roberto Petrausko,

 kurį Lietuvos krepšinio mėgėjai daug geriau pažįsta kaip aistringą krepšinio komentatorių, knygą „Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Pirmoji knyga“. Lrytas.lt skaitytojams siūlome ištrauką iš skyriaus apie Antrojo pasaulinio karo pradžią – 1939-ųjų rugsėjo 1-osios įvykius.

* * *

Likus 5 minutėms iki prabylant karo laivų pabūklams Dancigo įlankoje, 1939 m. rusėjo 1-ąją auštant, 4 val. 40 min., liuftvafė subombardavo Vielunės miestelį pasienyje. Ši ataka buvo pirmas ženklas, jog šis karas bus kitoks nei tie, per kuriuos kareiviai už tūkstančių kilometrų liedavo kraują, o civiliai, likę savo namuose, galėjo užsiimti įprastais reikalais.

Ši ataka simbolizavo, jog ne karo taikinių ir žmonių, kurie gali likti fronto nuošalyje, nebus. Vokiečių bombonešiai sugriovė apie tris ketvirtadalius miestelio pastatų, įskaitant istorinę gotikinę bažnyčią ir ligoninę. Žuvo maždaug 1200 žmonių, dauguma buvo civiliai.

Aižiai cypiantys vokiečių bombonešiai pradėjo ne tik karo operaciją, bet ir gyvenamųjų namų, miestų, besitraukiančių civilių vilkstinių, kelių, geležinkelių bombardavimą, sėjantį visuotinę paniką ir baimę. Tačiau ne naujų karo technologijų galimybės buvo svarbiausias skirtumas tarp ankstesnių karų ir to, kuris prasidėjo 1939 m.

„Mūsų jėga yra greitis ir žiaurumas. Čingischanas ramia širdimi paliepė išžudyti milijonus moterų ir vyrų. Istorijos akimis žiūrint, jis didis valstybės kūrėjas... Aš įsakiau – ir nušausiu kiekvieną, ištarusį bent vieną kritišką žodį, – šio karo tikslas yra ne pasiekti tik tam tikras linijas, o fiziškai sunaikinti priešą. Todėl kol kas tik į Rytus aš išsiunčiau savo “Totenkopf” (Mirties galvų) būrius, kurie, gavę įsakymą, yra pasiruošę be gailesčio žudyti lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus... Tik taip mes įgysime gyvybinę erdvę. Kas, pvz., šiandien kalba apie armėnų išnaikinimą?“ – sakė Hitleris savo karo vadams Oberzalcburge, likus savaitei iki Lenkijos užpuolimo.

„Fiureris paskelbė lenkams rūstų nuosprendį. Jie panašesni į gyvulius nei į žmones. Jie visiškai primityvūs. Jų valdančiųjų klasė – nevykęs žemųjų rasių ir viešpačių arijų rasės maišos vaisius. Lenkai neįsivaizduojamai purvini. Jie neturi nė menkiausio gebėjimo protingai spręsti... Fiureris nesirengia asimiliuoti lenkų... Jei Henrikas Liūtaširdis būtų nukariavęs Rytus... tikrai būtų atsiradusi smarkiai suslavinta negrynakraujų vokiečių rasė. Dabar padėtis geresnė. Mes žinome rasių paveldimumo dėsnius ir galime deramai tvarkytis“, – rašė J. Goebbelsas savo dienoraštyje.

Pirmosios civilių žudynės prasidėjo kartu su karo veiksmais. Prieš prasidedant karo kampanijai Lenkijoje buvo suformuoti etninių vokiečių savigynos policijos būriai (Volksdeutscher Selbstschutz) vadovaujami H. Himmlerio adjutanto Ludolfo von Alvenslebeno.

Iki spalio 7 d. L. Alvenslebenas raportavo, jog pritaikė „griežčiausias priemones“ 4247 lenkams. Pvz., nuo spalio 12 d. iki lapkričio 11 d. vien tik Kulmo regione vokiečių policija sušaudė apie 2000 vyrų, moterų ir vaikų. Jie gaudė visus, kuriuos rasinė nacių ideologija laikė arijų priešais – lenkus, katalikus, žydus, tačiau elgėsi taip spontaniškai ir nevaldomai, kad iki 1940 m. pradžios buvo uždrausta. Tuo metu visos etninio valymo priemonės ir institucijos jau buvo H. Himmlerio SS rankose.

Kur kas organizuočiau elgėsi specialiųjų užduočių būriai – Einzatzgruppen. Penkios Einzatzgruppen su maždaug 3000 smogikų ir trimis SS Totenkopf pulkais buvo tie mirties būriai, apie kuriuos Hitleris užsiminė savo karo vadams kalbėdamas apie Čingischaną. SS saugumo šefas Reinhardas Heydrichas Einzatzgruppen suformavo dar Austrijos anšliuso ir Čekoslovakijos užėmimo metu.

Šiose šalyse jie veikė kaip mobilūs daliniai, nukreipti prieš Reicho priešus ir atsakingi už režimo saugumą. Lenkijoje, sekdami armijoms iš paskos, jie taip pat turėjo suimti arba pašalinti visus nacionalsocializmo priešus. Teoriškai priešo teritorijas užkariaujanti reguliarioji Vokietijos armija turėjo įgaliojimus ne tik nuslopinti ginkluotą pasipriešinimą, bet ir rengti karo lauko teismus. Ji tai ir darė, tačiau „antivokiškų elementų“ per dieną buvo sušaudoma „tik 200“, ir R. Heydricho toks efektyvumas netenkino. Jis reikalavo, kad visi nepageidaujami elementai – aristokratai, dvasininkai, žydai – būtų sušaudomi arba pakariami be jokių teismų.

Formaliai Einzatzgruppen ir SS būriai buvo armijos dispozicijoje ir turėjo padėti užtikrinti saugumą užnugaryje. Tačiau jie kovojo ne tik su partizanais, šnipais ar kitais pasipriešinimo dalyviais, bet ir surengė savo masinius areštus, deportacijas ir žudynes. Pagal rasistinę nacių ideologiją lenkai buvo prisikirti priešpaskutinei žemiausiai rasinei kategorijai. Žemiau už juos atsidūrė tik žydai ir čigonai. Slavai, į kurių kategoriją pateko ir lenkai, nacių buvo laikomi „pusžmogiais“ (Untermenschen), todėl Reicho priešu galėjo būti laikomas praktiškai kiekvienas. Būtent taip buvo galima traktuoti ir SS vado H. Himmlerio rugsėjo 3 d. įsakymą, kuris leido sušaudyti visus, „keliančius grėsmę vokiečių gyvybėms ar turtui“, tiesa, lenkai tokį pretekstą neretai iš tikrųjų suteikdavo, tačiau naciai visada keršijo su neregėtu žiaurumu.

Kruvinas vokiečių sekmadienis Bydgoščiuje (Bromberge), netrukus virto lenkų kraujo jūra. Karo tribunolas už vokiečių žudynes iki metų pabaigos nuteisė myriop 100 lenkų, tačiau keršto akcija prasidėjo vos tik įžengus į miestą Einsatzgruppen, SS ir vermachto kariams. Per kelias dienas čia buvo sušaudyta 200–400 lenkų. Tikslaus skaičiaus nustatyti istorikams nepavyko, nes daugelis žudynių vyko spontaniškai, o išliko tik formalūs įsakymai, pvz., sušaudyti 80 įkaitų (įkaitais naciai visada imdavo iškiliausius bendruomenių atstovus). Tai buvo tipinė nacių keršto akcija. Viena iš daugelio. Už vieną ar kelis vokiečių kareivius, jau nekalbant apie karininkus, galvas paklodavo šimtai žmonių, o iš jų gyvenviečių likdavo tik pelenų krūva.

Mūsų jau minėtas gydytojas Z. Klukowskis aprašė tokį incidentą Vaverio kaime: „Girtas lenkų valstietis susikivirčijo su vokiečių kareiviu ir grumtynėse sužeidė jį peiliu. Vokiečiai, pasinaudoję proga, surengė tikrą keršto žudynių orgiją. Iš viso buvo nužudyti 122 žmonės. Kadangi dėl kažkokių priežasčių šio mažo kaimelio gyventojai nepateikė reikalaujamo įkaitų skaičiaus, vokiečiai sustabdė traukinį į Varšuvą... išsitempė keletą jo keleivių ir įvykdė egzekuciją vietoje, be jokių formalumų.

Nors šie žmonės buvo visiškai nekalti ir net nežinojo, kas atsitiko. Trys iš jų keturioms dienoms buvo palikti kaboti geležinkelio stotyje žemyn galva. Didžiulis plakatas virš jų skelbė, kad už vokiečio mirtį ar sužeidimą toks likimas laukia visų vietos gyventojų.“ Kai girtas vietos SS lyderis Hohenzalco kalėjime sušaudė 55 lenkų kalinius, vienintelė nuobauda jam buvo išgautas pažadas dešimt metų nevartoti alkoholio. Per kitą incidentą Obluze netoli Gdynios buvo išdaužti vietos policijos langai. Policija suėmė 50 mokinių. Kai šie atsisakė išduoti kaltininką, jų tėvams buvo įsakyta mušti savo vaikus prie bažnyčios.

Kai šie nepakluso, SS paleido į darbą šautuvų buožes, 10 berniukų nušovė ir paliko tysoti jų kūnus prie bažnyčios. Vokietis Wilhelmas Mosesas iš reguliariosios armijos transporto pulko, išvydę SS žiaurumus, sakė: „Žvėrys nėra tokie pavojingi kaip naciai Lenkijoje.“ Viename kaime jis matė, kaip SS pakorė septynis ar aštuonis žmones, grojant orkestrui. Iš pradžių visos aukos buvo surištos kartu per pėdas, paskui prie jų prikabinti akmenys. Ši technika garantavo ilgą ir skausmingą mirtį. „Jų liežuviai išvirto, veidai mėlo ir žaliavo. Aš nebegalėjau suvokti, kur esu, – sakė W. Mosesas. – Tiesiog neįmanoma nupasakoti to, ką mačiau. Muzika grojo tik dėl to, kad tie žmonės garsiai klykė.“ Šis vokiečių kareivis buvo Lenkijoje. Šalyje, kuri taps milžinišku nacių rasinio eksperimento poligonu.

Vokiečių kareivių gebėjimą kariauti ir nacių gebėjimą naikinti žmones neretai bandoma atskirti. Iš tikrųjų tarp jų tikrai negalima dėti lygybės ženklo, tačiau lygiai taip pat negalima jų visiškai atskirti. Armija, skirtingai nei SS mirties būriai, neturėjo instrukcijų vykdyti „etninio valymo“ – jos darbas buvo kariauti su priešo armija.

Rugsėjo 1 d. W. Brauchitschas išplatino kreipimąsi į lenkus, kad civiliai gyventojai nebus laikomi priešais ir bus laikomasi visų žmogaus teisių. Bet jau pirmosiomis rugsėjo savaitėmis į štabus ėmė plūsti pranešimai apie plėšikavimus, savavališkas egzekucijas, prievartavimus, nederamą elgesį su beginkliais, sinagogų deginimus ir žydų žudynes, kurias vykdo vermachto kareiviai. Karinė administracija iš Lenkijos pasitraukė spalio 26 d. ir per tą laiką Lenkijoje buvo sudeginta 531 miestas ir kaimas, o karo tribunolas paskelbė nuosprendį 16 376 lenkams. Pvz., Prancūzijoje 1944 m. SS sudegino visą Oradūro prie Glano kaimą.

Vyrai buvo atskirti ir sušaudyti, o 400 moterų su vaikais užrakinti bažnyčioje ir sudeginti gyvi. Tačiau tai buvo vienos iš nedaugelio civilių žudynių Prancūzijoje, o Lenkijoje viduramžiška ištisų kaimų deginimo kampanija tęsėsi praktiškai iki tol, kol paskutinis vokiečių kareivis paliko Lenkijos žemę. Karas Rytuose buvo kitoks nei Vakaruose. Viena vertus, nacių rasinė ideologija skelbė, kad karas Rytuose prilygsta kryžiaus žygiui prieš barbarus, antra – lenkai, kaip vėliau ir rusai, kovėsi gerokai nuožmiau nei civilizuotas Vakarų pasaulis – ir ne tik kareiviai, bet ir civiliai.

Armijų grupės „Šiaurė“ vadas F. Bockas savo rugsėjo 10 d. įsakyme rašė: „Jeigu yra šaudoma iš kaimo užnugaryje ir jeigu nėra įmanoma nustatyti, iš kurio namo, turi būti sudegintas visas kaimas.“ Kaip tai vykdavo, išsamiau pasakoja Gerhardas M. – paprastas kareivis, likimo ironija, prieš karą dirbęs ugniagesiu.

Rugsėjo 7 d. jo dalinys susidūrė su „bailių lenkų snaiperių“ pasipriešinimu ir padegė visą kaimą: „Degantys namai, raudančios moterys, klykiantys vaikai. Vargo paveikslas. Bet lenkai nenori nieko geresnio. Viename iš primityvių valstiečių namų netikėtai užklupome moterį su kulkosvaidžiu. Mes uždarėme namą ir jį padegėm. Netrukus apsupta liepsnų moteris bandė išsprūsti lauk, bet mes sustabdėme ją taip kietai, kaip ji to nusipelnė. Su kareiviais neturi būti elgiamasi kitaip vien dėl to, kad jie vilki suknelę. Jos klyksmas man dar ilgai skambėjo ausyse. Visas kaimas degė. Mes turėjom eiti pačiu gatvelės viduriu, nes karštis nuo degančių namų iš abiejų pusių buvo pernelyg stiprus.“ Praėjus vos trims dienoms ugniagesys užrašė dar vieną panašią istoriją: „...liepsnose klykė žmonės. Jie slėpėsi šiuose namuose ir dabar nebegalėjo išsigelbėti. Gyvuliai jautė artėjančią mirtį ir bliovė, šuo šliaužė, kol užsidegė, bet blogiausia už viską buvo tas žmonių klyksmas. Jis tebeskamba mano ausyse iki pat dabar. Bet jie šaudė į mus ir dėl to nusipelnė mirties.“

Vis dėlto tarp H. Himmlerio ir R. Heydricho mirties politikos ir armijos vadovybės buvo skirtumas. Vermachto generolai, kad ir kokie drakoniški buvo jų metodai Lenkijoje, nesankcionuotus savo kareivių žiaurumus laikė šiurkščiais drausmės pažeidimais, kurie turi būti išgyvendinti bet kokia kaina.

Jau pirmosiomis rugsėjo savaitėmis padaugėjo aukšto rango armijos karininkų, kurie ėmėsi veiksmų prieš SS žvėriškumus, jų manymu, pažeidžiančius karo taisykles ir keliančius grėsmę stabilumui užnugaryje. 3-osios armijos vadas generolas G.Küchleris nuginklavo ir suėmė smogikus iš Einsatzgruppen V už tai, kad šie sušaudė keletą žydų ir padegė jų namus prie Mlavos. Jis karo tribunole nuteisė SS artilerijos pulką, Rozanės sinagogoje be jokios priežasties sušaudžiusį 50 žydų. Tokių veiksmų ėmėsi ir kiti lauko vadai. Viename iš tokių epizodų buvo areštuotas SS narys iš paties Hitlerio apsaugos būrio.

Vyriausiasis armijos vadas W.Brauchitschas, norėdamas išspręsti šias problemas, rugsėjo 20 d. susitiko su Hitleriu, rugsėjo 21 d. – su R. Heydrichu. Fiurerio atsakymas buvo visuotinė amnestija karo nusikaltimus padariusiems vokiečiams, nes juos išprovokavo „lenkų žvėriškumai“.

Spalio 13 d. Hitleris pareiškė J.Goebbelsui, kad generolai Lenkijoje yra „pernelyg minkšti ir taikūs. Tik jėga gali būti veiksminga prieš lenkus. Azija prasideda Lenkijoje“. Spalio 22 d. SS ir policija gavo visišką nepriklausomybę nuo karinės jurisdikcijos. 1945 m. Waffen SS armija išaugs iki 830 000 kareivių ir bus ne tik atskira kariuomenė, bet ir atskira valstybė, nepriklausoma nei nuo partijos, nei nuo vyriausybės.

Atviriausiai ir drąsiausiai savo nuomonę apie naujus nacių karo metodus išsakė generolas pulkininkas Johannesas Blaskowitzas. Vadovaudamas 8-ajai armijai jis labai prisidėjo prie sėkmės karo kampanijoje Lenkijoje, o kai karinę valdžią pakeitė naujoji nacių administracija, buvo paskirtas vyriausiuoju karo vadu Rytuose. Nors realios valdžios Lenkijoje nebeturėjo, J. Blaskowitzas buvo atsakingas už regiono gynybą ir matydamas okupacinę politiką ryžosi nusiųsti Hitleriui porą išsamių memorandumų apie SS ir kitų dalinių nusikaltimus. Jis pasmerkė dešimčių tūkstančių lenkų ir žydų žudynes kaip „duodančias visiškai priešingus rezultatus“.

Tai, anot generolo, „pakenks Vokietijos reputacijai užsienyje. Tai tik sustiprins lenkų nacionalinius jausmus ir nuves daug lenkų ir žydų į pasipriešinimą. Tai žeidžia armijos reputaciją tarp gyventojų.“ Jis perspėjo, kad „beribis brutalumas ir moralės ištvirkimas per labai trumpą laiką gali išplisti tarsi epidemija“, jeigu tam nebus padarytas galas. J.Blaskowitzas vardijo jam žinomus žudynių ir plėšimų atvejus ir nuogąstavo, kad Lenkijoje viso to sustabdyti gali būti neįmanoma, nes taip besielgiantieji „yra įsitikinę, kad turi valdžios nurodymus ir pateisinimą bet kokiems savo žiaurumo aktams“. „Kiekvienas kareivis, – rašė generolas, – jaučia pasibjaurėjimą ir pasišlykštėjimą nusikaltimais, kuriuos Lenkijoje vykdo Reicho nariai ir jo valstybės atstovai.“

„Vaikiškos pažiūros. Negalima kariauti Labdaros armijos metodais. Aš niekada nepasitikėjau ir nemėgau J. Blaskowitzo. Tai tik patvirtina mano įtarimus“, – pareiškė fiureris savo adjutantui, perdavusiam memorandumą. Hitlerio reakcija buvo nuspėjama, tačiau tai, kad J. Blaskowitzas ir keletas kitų aukščiausių vermachto vadų bandė siųsti panašius protestus, demonstruoja tada dar egzistavusią viltį, jog SS žvėriškumai Lenkijoje buvo spontaniškas nesusipratimas, kuriam fiureris gali užkirsti kelią.

Kai 1941 m. naciai pradės kampaniją Sovietų Sąjungoje, tokių naivuolių nebebus. Iš tikrųjų netgi tada visi protestai ir skundai įstrigo ties vyriausiuoju vadu W.Brauchitschu. Po kampanijos Lenkijoje griežtai sukritikavęs savo pavaldinius dėl nedisciplinuotų incidentų, W.Brauchitschas netgi neišdrįso J.Blaskowitzo laiško pristatyti asmeniškai.

Nuoširdų generolo raportą jis pavadino pilnu „apgailėtinų vertinimo klaidų“ ir „pagrįstu gandais“. Pabendravęs su SS reichsfiureriu tapusiu H.Himmleriu, W.Brauchitschas prabilo nacių terminologija: „Fiurerio nurodytas ir gyvybinei erdvei užtikrinti būtinas etninių ir politinių užduočių sprendimas neišvengiamai sukėlė griežtas, kai kuriais atvejais neįprastas priemones lenkų gyventojų atžvilgiu okupuotose teritorijose...“ Vyriausiojo Vokietijos armijos vado stuburas buvo toks minkštas, kad net nelūždavo. Jis išsilenks taip, kaip reikia, dar ne kartą, o šis kompromisas reiškė, kad vermachtas pripažįsta ne tik SS veiksmus, bet ir dar vienos armijos egzistavimą Trečiajame Reiche.

J.Blaskowitzas bus atleistas 1940 m. gegužę. Tiesa, jis kariaus kituose karo frontuose, bet niekada nepretenduos į maršalo lazdelę, kurią gaus beveik visi jo rango generolai, kartu pradėję II pasaulinį karą. Generolas von Küchleris, karo tribunolais rimtai išgąsdinęs keletą esesininkų, 1940 m. liepą išleis įsakymą, draudžiantį „bet kokią kovos su Generalinės gubernijos populiacija kritiką.

Pvz,. elgesį su lenkų mažuma, žydais ar Katalikų Bažnyčia. Tam, kad būtų pasiektas galutinis šios šimtmečius palei rytines sienas trunkančios etninės kovos tikslas, reikalingos ypač kietos priemonės“, – rašoma jame. Daugelis armijos senjorų mąstė panašiai. Ne vienam iš jų tiko modelis, pagal kurį visi „nešvarūs darbai“ tampa ne armijos reikalu. Tai, dėl ko jie nuogąstavo po Lenkijos incidentų, buvo faktas, kad reikia pagerinti armijos drausmę. Dauguma „nesankcionuotų incidentų“ – vagysčių, plėšikavimų, smurto prieš beginklius vyrus ar moterų prievartavimų – kilo ne dėl to, kad juos buvo įsakyta vykdyti, o dėl to, kad savivalės orgijų metu įsakymų buvo nepaisoma.

Pvz., Vokietijos kariuomenės vadovybė neketino laužyti Ženevos konvencijos ir su karo belaisviais stengėsi elgtis taip, kaip numato „garbingo karo“ taisyklės. Tačiau kadangi belaisvių buvo šimtai tūkstančių, neretai sargybiniai sušaudydavo nebegalinčius paeiti ar atsistoti arba jie būdavo suvaromi į stovyklas po atviru dangumi ir paliekami be maisto ir vandens.

Kaip ir kiekviename kare, kartais viską lemdavo akimirkos emocija. Pvz., po tankų mūšio netoli Mročos vokiečiai sušaudė 19 lenkų karininkų. Kai rugsėjo 9 d. motorizuotasis vokiečių pulkas prie Cepeliuvo paėmė į nelaisvę 300 lenkų, jam vadovaujantis pulkininkas, įniršęs dėl žuvusių 14 savo vyrų, išrikiavo belaisvius prie duobės palei kelią ir visus sušaudė. Lenkų tyrėjai suskaičiavo, kad panašių atvejų buvo ne mažiau nei 63.

Sunku juos visus suskaičiuoti. Sudegintus ir pakartus. Sušaudytus ir išprievartautus. Statistika sako, kad SS su Einzatzgruppen būriai spėjo išžudyti ne mažiau kaip 6000 žmonių. Kai pridėsime „Barbarosos“ skaičius, paaiškės, kad Lenkija buvo tik neblogas apšilimas. Statistika sako, kad vokiečių karo lauko teismai sušaudė mažiausiai 16 000 lenkų, tačiau skaičiai, kaip visada, šalti ir bejausmiai.

l.rytas