VRSPS.LT

2010.08.09. Šių metų birželio 26-ąją vienoje seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių Raižiuose, Alytaus rajone, atidengtas paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam ir 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms. Lietuvos totoriai – išeivių iš Aukso ordos ir Krymo chanato palikuonys, jų bendruomenės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) po kunigaikščio Vytauto žygių į Aukso ordą įsikūrė XIV a. pabaigoje.
Totorių kariai buvo vertinami už narsą, ištvermę ir ištikimybę valdovui. 1923-iaisiais Lietuvoje gyveno apie 1 000, 1930 m. – 1 100 totorių. Jų tikybos reikalus tvarkė trys mulos.

Dar viena tautinė grupė Lietuvoje – karaimai. Statistikos departamento duomenimis, 1997-aisiais čia gyveno 257 karaimai. Pirmieji įsikūrė 1397–1398 m. po kovų su Aukso orda, kai kunigaikštis Vytautas nuo Juodosios jūros pakrantės atkėlė ir Trakuose apgyvendino apie 380 karaimų šeimų. Iš pradžių Trakuose gyvenę karaimų kariškiai rūpinosi valdovo pilių apsauga, vėliau karaimai buvo žemdirbiai, vertėsi amatais, prekyba, laikė karčiamas.

Tarp karaimų buvo ir žinomų gydytojų, teologų, matematikų. XVII a. istoriniuose dokumentuose minimas Ezra Nisanovičius, tarnavęs Radviloms, vėliau gydęs Lenkijos-Lietuvos karaliaus Jono Kazimiero dukteris.

Kunigaikščio Vytauto laikais lietuviai nebuvo uždari, tada LDK rytinėse, nelietuviškose žemėse pasirodė ir pirmos žydų bendruomenės, nuo XVI a. pradžios jos ėmė sklisti etninėje Lietuvoje. Taigi, klystume manydami, kad žmonių kraustymasis – vien dabartinių laikų išradimas.

LDK miestus augino emigrantai

Lietuvos miestų kūrimasis vyko taip pat, kaip visame Rytų bei Vidurio Europos regione. Pasak LDK valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotojos dr. Jolantos Karpavičienės, istorikai jau nebesiginčija, kad Vidurio ir Rytų Europos augimą brandžiaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais lėmė vokiečių emigracija į šio regiono miestus. Toji emigracija buvo svarbi tuomečiams Vengrijos karaliams ar slavų žemių kunigaikščiams, kurie matė, kad neužtenka vidaus išteklių, norint kelti savo šalių ekonomiką.

Pirmi kolonistai buvo fryzai ir flamandai, vėliau Vidurio Europos valdovai ėmė kviestis vokiečių amatininkus, žemdirbius, pirklius ir t. t. Užsieniečiai atsinešė tais laikais pažangias amatų ir verslavimo technologijas, tokias kaip kanalų sistemos, žemės drenavimas, mūrijimo technika, malūnų technologija, net ploto matai (Lietuvoje pažangesnė žemės matų sistema atsirado po Valakų reformos XVI a. antroje pusėje, iki tol žemė matuota žagrėmis ar vežimais).

Vokiečių kolonistų kėlimasis į Lietuvos miestus vyko vėliau negu kitose Vidurio Europos valstybėse ir mažesniu mastu. Be abejo, tai lėmė Europą paretinusi maro epidemija, menkos Lietuvos valdovų pajėgos, bet turbūt daugiausia politinė izoliacija. Pagoniškas kraštas buvo neprognozuojamas (prieš pirmus pranciškonus pogromai surengti du kartus).

Užsieniečius pirklius Lietuvos, kaip ir kiti Vidurio bei Rytų Europos, valdovai viliojo teisinėmis garantijomis. Pirmiausia – asmens laisve ir teise paveldėti gaunamą sklypą, tiksliai apibrėžtomis prievolėmis ir atleidimu nuo mokesčių tam tikrą laiką. Pakanka paskaityti Gedimino laiškus ar jo 1323 ir 1338 m. su Livonija sudarytas sutartis, kuriose sakoma, kad atvykėliai bus saugūs ir galės nekliudomi propaguoti savo (šiuo atveju krikščionių) religiją.

„Vokiečių pirklys gali važiuoti saugus dėl savo gyvybės ir turto per Rusią ir Lietuvą taip toli, kiek siekia Lietuvos karaliaus valdžia“, – taip buvo skelbiama vienoje iš minėtų Gedimino sutarčių. Pasak dr. J. Karpavičienės, Lietuvos atvejis įdomus ir tuo, kad visą laiką buvome tarpukelėje tarp Vakarų ir Rytų – kai LDK ėmė plėstis šia kryptimi, Lietuvos miestams (tarkim, amatams) darė įtaką dar Kijevo Rusios laikais atsiradę miestai, įsikūrę Nemuno, vėliau – Dauguvos, net Dniepro aukštupiuose.

Pasak istorijos profesoriaus Zigmanto Kiaupos, Vilniaus ir Kauno miestų atsiradimo ir formavimosi aplinkybės skyrėsi. Vilnius kūrėsi pamažu ir laipsniškai – kunigaikščio Gedimino laikais tapo sostine su vis gausėjančia miestiečių bendruomene. Ją gausino vietos žmonės, amatininkai iš Vakarų ir atvykėliai rusėnai. Kaunui savivaldos teisę kunigaikštis Vytautas suteikė 1408 m., tuo metu tikrų miestiečių ten vargu ar buvo, nes jo apylinkėse nuolat vyko kovos su kryžiuočiais.

Beje, pirmi žinomi Kauno miestiečiai turėjo vokiškus vardus, taigi pirmoji bendruomenė veikiausiai buvo vokiška. Ji gana greitai margėjo. Esama vokiečių kalba užrašytos istorijos apie XVI a. įvykusį dviejų Kauno pirklių vokiečių ginčą. Kai jo dalyviams prireikė liudytojo, atsirado lietuvis Jurgis Meilus, kuris pasakė: „Taip, mačiau tą ginčą, tačiau nesuprantu nei vokiškai, nei lotyniškai, todėl nieko paliudyti negaliu.“ Ką ši istorija rodo? Kad LDK miestai buvo europietiški, daugiakalbiai ir daugiakultūriai. O prie jų augimo nemenkai prisidėjo emigrantai.

Į Ameriką – daugiau kaip 2 mln. lietuvių?

Dabar – apie judėjimą priešinga kryptimi. Manoma, kad pirmas į Ameriką nukakęs lietuvis buvo Aleksandras Kuršius (Cursius). Jis nuvyko ten XVII a., o masinė emigracija į JAV prasidėjo 1868 metais. Ieškodami geresnio gyvenimo, bėgdami nuo carinės valdžios represijų (pavyzdžiui, ilgametės tarnybos rusų armijoje), 1868–1914 m. Lietuvą paliko apie 307 tūkst. lietuvių.

Sunku pasakyti, kiek iš viso Amerikoje gyveno pirmos bangos lietuvių imigrantų, tačiau kai po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kovojo už nepriklausomybę, Jungtinėse Valstijose buvo surinkta daugiau nei milijonas parašų ir įteikta prezidentui Woodrowui Wilsonui, kad kreiptųsi į Vakarų valstybes dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Daliai lietuvių (apie 20 proc.) pavykdavo susitaupyti pinigų ir grįžti namo. 1920–1921 m. Lietuvoje steigta nemažai bendrovių su JAV lietuvių kapitalu. Nors daugelis jų bankrutavo, jų įtaka besikuriančios valstybės ekonomikai buvo nemaža.

Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antra emigracijos banga – 1918–1940 m. išvyko daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuvą paliko dar per 60 tūkst. pabėgėlių, o dar viena emigracijos banga tenka laikyti dabartinius laikus, mūsų šaliai jau atgavus nepriklausomybę. Kai kada teigiama, kad per praėjusius porą šimtmečių vien Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynuose apsigyveno daugiau kaip 2 mln. lietuvių. Vis dėlto dažniausia lietuvių emigracijos kryptis – Jungtinės Valstijos.

Amerika auga „importuodama“ gyventojus, kasmet į šią šalį atvyksta maždaug 1,5 mln. žmonių. Neseniai jos gyventojų skaičius perkopė 300 mln., 2050 m. amerikiečių skaičius sieks 420 milijonus. Tiesa, pasak „The Washington Post“ publikacijos „300 milijonų priežasčių, verčiančių sunerimti“, nerimą kelia visuomenės senėjimas. Vyresni nei 65 metų žmonės dabar sudaro 20 proc. Amerikos gyventojų (2000 m. jų buvo 12 proc.). Jei tokia tendencija išliks, siekiant išlaikyti dabartinį socialinio ir medicininio aptarnavimo lygį, federalinius mokesčius gali tekti didinti 30–50 procentų.

Didelės emigracijos baimės akys

Diskusijos apie emigracijos ir imigracijos pusiausvyrą iš esmės reiškia ieškojimą aukso vidurio, leidžiančio išsaugoti gerovės valstybės statusą, bet kartu ir konkurencingumą. Šios diskusijos vyksta daugelyje senosios demokratijos šalių. Kaip atrodo reikalai Lietuvoje? Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto profesoriaus Jono Čičinsko, Lietuvoje emigracinė ir imigracinė politika visai nesubalansuota – emigracija laisva, o imigracija vertinama nepatikliai, biurokratinių suvaržymų netrūksta.

Gyvename laisvės ir gana didelių galimybių laikais, žmonės patys randa informaciją ir įgyvendina savo pasirinkimą gyventi ten, kur nori. Bet likusios tuštumos turėtų būti aktyviau užpildomos. Lietuva nėra tokia turtinga gyventojų kaip Bangladešas ar Ukraina. Juo labiau kad galima kviestis aukštesnio išsilavinimo ir aukštesnės kvalifikacijos imigrantų.

Dauguma šalių dabar taip ir daro – Kanada ar Australija atvira žmonėms, turintiems idėjų ir kapitalo. Daugelis Vakarų šalių taiko selektyvią imigracinę politiką (analitikai siūlo panašią visoje Europos Sąjungoje (ES). Ji išsiskiria tuo, kad įsikurti šalyje leidžiama atvykėliams, kurie geriau pasiruošę dirbti ir adaptuotis – turi aukštesnį išsilavinimą, moka kalbą, yra jauni, turi darbo sutartį.

ES funkcionuoja kaip vienoda politinė ir ekonominė erdvė, bet tai nereiškia, kad tarp jos narių nevyksta varžytuvių dėl ekonominės ir demografinės naudos. Pasak profesoriaus J. Čičinsko, bendra tendencija tokia, kad su žmonių judėjimu susijusi politika tampa vis pragmatiškesnė, ekonominis motyvas yra ne tik pagrindinis, bet dažnai ir vienintelis. Konkurencija dėl protų ne tik tęsis, bet ir intensyvės.

Atrodo, kad netrukus bus varžomasi dėl visų darbingų (gebančių dirbti šiuolaikinėje ekonomikoje) žmonių. Nes 2050 m. pusė Europos gyventojų bus pensinio amžiaus. Šiuo metu vidutiniškai keturi dirbantys ES gyventojai išlaiko du pensininkus. Tačiau dėl ilgėjančios europiečių gyvenimo trukmės ir mažėjančio gimstamumo iki 2040 m. pensinį amžių teks ilginti iki 67, o iki 2060-ųjų – iki 70 metų. Vokietijoje jau nuo 2029 m. pensinis amžius bus pailgintas iki 67 metų.

Beje, dėl protų konkuruojama ne tik Vakaruose. Į viliojančias, bet nelabai aiškias Rytų rinkas besidairančios Vakarų bendrovės žvalgosi vadybininkų savo atstovybėms Rusijoje ar Kazachstane. Sakoma, kad lietuviai tam ypač tinka – jie veiklūs, lankstūs, greitai priima sprendimus, taigi turi natūralių „mentalinių“ pranašumų prieš Vakarų kolegas.

Sakoma, kad ir vadovų algos Rytuose gerokai aukštesnės nei Lietuvoje. O Lietuvos darbdaviai, mažėjant vietos gyventojų ir trūkstant darbo jėgos, laikas nuo laiko grasina atsivežti į šalį baltarusių, ukrainiečių ar rusų. Taigi Lietuva yra pasaulinėje darbo rinkoje, tik veikiau ne kaip mainų dalyvė, bet pasyvi stebėtoja, kuria neretai manipuliuojama.

Mūsų šalis nemoka integruoti atvykėlių, tebesame nepatiklūs, baugštūs, tebesilaikome tradicinio požiūrio į tautą. Bet tauta gyva tol, kol dalyvauja mainuose, bendrauja su kitais, iš jų ima ir pati duoda. Aišku, esame labai jauni, ką tik išsilaisvinę iš imperijos ir kol kas nesugebame pasinaudoti pasaulyje jau taikoma praktika.

Galbūt iš baimės renkamės akliną gynybą ir nieko nedarome, kad suvaldytume procesą. Bet kai kitų kultūrų neįleidžiame pro duris, jos vis tiek čia patenka pro langą dažnai nemaloniais, iškreiptais pavidalais, ir tada skaitome laikraščiuose, kas ką ir kaip pavadino. Ir ne tik pavadino. Šiaip, faktas. Statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos pilietybę 2008-aisiais gavo 310 užsieniečių – mažiausiai visoje ES. ES šalių piliečiais tais metais iš viso tapo 696 tūkst. žmonių.

Iš Vilniaus Londonas arčiau nei Klaipėda

Globalizacija gerokai pakoregavo „namų“ supratimą. Jei iš Vilniaus Londoną lėktuvu pasiekti greičiau nei nuvažiuoti automobiliu į Klaipėdą, galima klausti, kuris iš šių miestų yra arčiau nuolat į Londoną keliaujančiam žmogui. Globalizacija vienodina sąlygas bet kurioje pasaulio vietoje – visur (ar beveik visur) galima nusipirkti kokakolos, nueiti į greitojo maisto ar kinų restoraną. Tos pačios pasaulinės naujienos ir tie patys realybės šou televizijose.

Šiuolaikinės valstybės tampa panašios į verslo subjektus, parduodančius tam tikrus paslaugų paketus – saugumo, socialinio stabilumo ir pan. Žmonės jau gali pasirinkti, kurios valstybės paketą pirkti. Tarkim, netrūksta prancūzų, pasirinkusių gyventi Singapūre, mat Prancūzija jiems atrodo pernelyg socialistinė, savo mokesčiais išlaikanti įvairiausias imigrantų grupes. Bet lygiai taip pat nemažai amerikiečių renkasi Prancūziją kaip gerą vietą senatvei praleisti, nes juos traukia šios valstybės socialinės apsaugos sistema.

Visame pasaulyje veikainčios bendrovės „GetJar“ savininkas Ilja Laursas sako, kad jam Vilnius, Londonas ar San Franciskas vienodu mastu yra namai. „GetJar“ veikia Lietuvoje, Londone ir Amerikoje, iki metų pabaigos ketina atidaryti atstovybes Indijoje ir Singapūre. Skirtingas savo veiklas bendrovė gali išskirstyti įvairiose šalyse, ten, kur tai daryti patogiausia. Jei verslo klimatas kurioje nors valstybėje ima prastėti (tarkim, padidinami mokesčiai), išeiti iš jos labai paprasta. Valstybei šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu stengtis nebloginti verslo sąlygų, jeigu ji nori konkuruoti su kaimynėmis.

Tiesa, čia dera paminėti vieną subtilią aplinkybę – prasibrovęs pro visus biurokratinius ir kitokius barjerus ir, tarkim, Lietuvoje vis dėlto sukūręs verslą žmogus susiduria su mažesniu konkurentų skaičiumi, nes įveikti barjerus sunku visiems. Ten, kur verslą pradėti paprasta (Amerikoje ar Anglijoje), konkurentų daug daugiau. Biurokratinę Golgotą įveikę verslininkai išradingai „riboja“ konkurencinę aplinką, ją gal net savotiškai konservuoja, ir tai negali nepaveikti verslo atvirumo, paslaugų kokybės ar naujų technologijų plėtros.

Tarkim, Lietuvoje jau skundžiamasi, kad atėjęs „Barclays“ susiurbė geriausias programuotojų pajėgas ir tenka iš naujo rengti kvalifikuotą personalą. Bet jei judėjimas čia būtų didesnis, viena vertus, rinka pajėgtų greitai reaguoti į išaugusį programuotojų poreikį, kita vertus, tikriausiai veiktų daugiau ar mažiau sklandžios procedūros, leidžiančios pasikviesti gerą bet kurios šalies specialistą. Jei progresą laikome vertybe, kito pasirinkimo nei atsiverti tiesiog nėra.

Žinoma, už tai reikia mokėti ir ta kaina – grėsmė nacionaliniam identitetui. Jau kaip pilietis I. Laursas mano, kad „sulietuvinti“ gausius atvykėlius nebūtų lengva, veikiausiai prireiktų kelių kartų. Taigi tektų susitaikyti su kelių kultūrų bendru buvimu. Bet disproporcija tarp emigracijos ir imigracijos Lietuvoje akivaizdžiai egzistuoja. Darbštų ir talentingą jaunimą į savo šalį siekianti pritraukti politika perspektyvi ir toliaregiška, o katastrofiškas santykis tarp emigracijos ir imigracijos rodo, kad kol kas jos arba visai nėra, arba ji nepakankama.

Nepaisant progreso, nemažai dalykų kartojasi, tik būtų gerai, kad iš jų būtų mokomasi. XVIII a. pabaigoje, kai šaliai iškilo realus pavojus ir šviesesni protai ragino modernizuoti Lietuvos-Lenkijos Respubliką, taip gelbėjant ją nuo žlugimo, vienas tokių ragintojų Lietuvos pakancleris Joachimas Liutauras Chreptavičius, kalbėdamas Seime, pasakė ir mūsų laikams aktualų dalyką: verslas yra mūsų valstybės kraujas, todėl reikia daryti viską, kad jo čia būtų kuo daugiau ir kuo mažiau žmonių išvyktų. Reikia siekti, kad posakis Ubi Patria ibi bene (liet. „Kur tėvynė, ten gerai“) nevirstų posakiu Ubi bene ibi Patria (liet. „Kur gerai, ten tėvynė“).

delfi.lt