VRSPS.LT

2010.07.21. Dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektas „Nord Stream“ tapo dideliu galvos skausmu gamtosaugininkams, tačiau archeologai trina rankas iš džiaugsmo. Vamzdžio, kuriuo ateityje turėtų būti tiekiamos dujos iš Rusijos tiesiai Vokietijai, statytojai rado dešimtis nuskendusių ir pamirštų laivų bei kitų istorinių vertybių.

Antrojo pasaulinio karo metu Trečiojo Reicho inžinieriai atliko eksperimentų seriją ir paleido planiruojančias bombas „Henschel HS 293“ į Baltijos jūrą. Jie labai nuliūdo, kai bandymai nepavyko, nes nesuveikė valdymo sistema.

Dabar, praėjus beveik septyniems dešimtmečiams, viena iš apie toną sveriančių bombų atrasta būsimojo 1220 kilometrų vamzdžio kelyje. Liepos pradžioje specialistai kranu iškėlė kliūtį iš jūros dugno prie Meklenburgo-Pomeranijos pakrantės ties Lubminu (Vokietija).

Dujotiekį administruosiančios bendrovės „Nord Stream“ pareigūnai lengviau atsipūtė, kai nacių sprogmuo buvo saugiai pašalintas iš vamzdžio kelio. Per pastaruosius mėnesius jie sužinojo daugybę paslapčių apie Baltijos jūrą, kurioje dujotiekio tiesėjai užtiko ne vieną praėjusių amžių radinį.

Tūkstantį metų Baltijos bangas skrodė pirklių baržos bei kariniai tanklaiviai, o dabar jų liekanos dūla apneštos purvu ir dumbliais jūros dugne. Be didelės kultūrinės ir istorinės vertės daiktų Baltijos gelmės slepia rūdijančias nuodingų dujinių granatų liekanas, nesuveikusius sprogmenis ir lėktuvų bombas, kurios trukdo dujotiekio tiesimo darbams. „Padėtis buvo nelengva, - sako „Nord Stream“ atstovas Steffanas Ebertas. - Mus labai spaudė laikas“.

Karo liekanų iškėlimas iš jūros dugno yra sudėtinga operacija, daug sudėtingesnė nei sprogmenų nukenksminimas sausumoje. Narai turi rankiniais zondais nustatyti įtartinų objektų vandenyje buvimo vietą, kur juos atsargiai atidengia. Tik tada jie sprendžia, ar objektai kelia pavojų.

Į šį klausimą ne visada lengva atsakyti, nes metaliniai radiniai dažnai būna virtę neatpažįstama rūdžių mase. „Atrodo kaip placenta“, - sako vienas iš narų.

Iškėlimo komandų narai labiausiai bijo Antrojo pasaulinio karo laikų dujinių granatų. Nuodingų dujų pripildytas sprogmuo, kurio kiautas pažeistas korozijos, gali kelti mirtiną pavojų. Tokiais atvejais Meklenburgo-Pomeranijos žemės artilerijos utilizavimo tarnybos komanda, kuriai vadovauja Eckhardas Zschiesche, naudoja specialius konteinerius, į kuriuos sudeda pavojingus radinius.

Nesuveikusius sprogmenis komanda paprastai detonuoja po vandeniu. Kitas artilerijos liekanas jie atplukdo ir išardo Uznamo saloje.

Kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pasitikinčiu balsu sako S.Ebertas, pasitelkiamos daug sudėtingesnės procedūros nei paprastai. Dėl viso pikto dujotiekio konsorciumas įsakė surinkti visus jūros dugno radinius, net ir surūdijusias inkarų grandines.

„Nord Stream“ deda daug pastangų, kad išvengtų nemalonių incidentų, kurie galėtų suteršti ir taip ne visiems teigiamas asociacijas keliantį jos vardą. Dujotiekio projektas sulaukė nemažai kritikos.

Kontrolinis „Nord Stream“ akcijų paketas priklauso Rusijos energijos gigantui „Gazprom“, kurio galią Kremlius dažnai pajungia savo politiniams tikslams. Nemažai vokiečių nerimauja, kad jų šalis taps pernelyg priklausoma nuo Rusijos dujų monopolio.

Vamzdžio tiesimas taip pat sulaukė priekaištų iš gamtosaugininkų, kurie bijo, kad milžiniškas projektas sugriaus Baltijos jūros ekosistemą. Taigi, „Nord Stream“ deda daug pastangų – ir skiria daug lėšų ryšiams su visuomene – kad pavaizduotų save kaip gerąjį milžiną.

Bendrovės ryšių su visuomene skyrius įgyvendina tokius projektus kaip dirbtinių pylimų Baltijos ruoniams statyba ar yrančių nuskendusių laivų išsaugojimas. Netikėtai „Nord Stream“ tapo dosniu archeologijos globėju ir mecenatu.

Tiesa, geri bendrovės darbai jūroje nėra visiškai savanoriški. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija numato, kad archeologiniai ir istoriniai tarptautinių vandenų radiniai privalo būti išsaugoti.

Jūrų archeologams Baltijos dugnas yra tikra lobių skrynia, kupina dar neatrastų vertingų objektų. Per pastarąjį dešimtmetį į paviršių iškelta įspūdingų radinių.

Pavyzdžiui, 2003-ųjų vasarą prie švedų Gotskos salos krantų nardę narai 125 metrų gylyje užtiko DC-3 lėktuvą, kuris dingo 1952-ųjų birželio 13 dieną. Švedų žvalgybos orlaivį su aštuonių asmenų įgula pašovė sovietų naikintuvas. Atlikę DNR analizę ekspertai atpažino piloto palaikus.

Po trejų metų lenkų naftos bendrovės „Petrobaltic“ darbuotojai, atliekantys gręžimo darbus, užtiko vokiečių lėktuvnešio „Graf Zeppelin“ liekanas. Šio prestižinio, bet nebaigto A.Hitlerio laivyno perlo likimas liko nežinomas, kai karo pabaigoje jį užėmė SSRS kariuomenė.

Radinys padėjo atmesti gandus, kad Raudonoji armija į jį prikrovė tiek karo grobio, kad laivas neišlaikęs nuskendo prie Rusijos krantų. Iš tikrųjų 260 metrų „Grafas Zeppelinas“ nuskendo Lenkijos vandenyse, maždaug už 55 kilometrų nuo Vladislavovo.

Britų povandeninio laivo HMS E18 likimas buvo nežinomas ilgiau nei 90 metų. Paskutinės žinios apie laivą – kad 1916-ųjų gegužės 25 dieną jis išplaukė į paskutinę savo kelionę iš Revalio uosto, dabartinio Talino.

E18, prieš nuskęsdamas (pašautas torpedos arba užplaukęs ant minos), sudavė rimtą smūgį Vokietijos eskadriniam minininkui V 100. Netrukus E18 – pirmųjų povandeninių laivų statybos dienų relikvija – dingo be žinios. Pernai spalį povandeninis laivas atsirado prie Estijos Hyjumos salos.

Dabar pasiruošimo dujotiekio statybai darbai padovanojo archeologams visai naują galimai vertingų radinių derlių. „Nord Stream“ narų komandos teritoriniuose Pabaltijo šalių (Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos ir Švedijos) vandenyse rado apie 70 nuskendusių laivų – ir visa tai tik 125 metrų pločio „koridoriuje“.

„Tai tikra šventė archeologijai“, - sako Vokietijos okeanografijos muziejaus Štralzunde projektų koordinatorius Thomas Forsteris. Jis pats padėjo iškelti vieną įspūdingiausių visų laikų Baltijos jūros radinių. 2000 metais jo komanda prie Piolio salos krantų iškėlė puikiai išsilaikiusį XIV amžiaus prekybinį laivą.

Vėliau mokslininkai iškėlė vieną iš maždaug 20 laivų, kurie buvo tyčia paskandinti prie Greifsvaldo įlankos Didžiojo šiaurės karo (1700-1721) metu. Laivų nuolaužos turėjo užblokuoti prieigą prūsų, danų ir saksų laivams prie Riugeno salos ir Štralzundo uosto.

Istorikai jau kurį laiką žinojo apie šį „statinį“, kuris labai domina archeologus. Tačiau iki šiol jiems trūko lėšų rimčiau ištyrinėti visus po vandeniu palaidotus lobius.

O dabar archeologams pasisekė. Vienas iš nuskandintų laivų gulėjo vamzdžio kelyje – taigi jį buvo galima iškelti ir ištyrinėti „Nord Stream“ sąskaita. Tyrimas atskleidė, kad laivas buvo naudojamas 50 metų iki tol, kai 1715-aisiais buvo nuskandintas.

Iškeltos nuolaužos taip pat leido nemažai sužinoti apie XVII a. pabaigos Pabaltijo laivų statybos metodus. „Šie radiniai mums tokie vertingi, nes iš to laikotarpio nėra beveik jokių įrašų apie laivų statybą, - sako archeologas Detlefas Jantzenas. - Tomis dienomis tėvas žodžiu perduodavo žinias savo sūnui. Tada sūnus išplėsdavo šias žinias ir perduodavo kitai kartai, taip pat žodžiu“.

Neseniai specialistai rado dar vieną skenduolį Greifsvaldo įlankoje – krovininį laivą, kuris Baltijos jūra plaukiodavo XVIII a. pabaigoje. Visas laivas buvo padengtas nuosėdomis ir normaliomis sąlygomis vargu ar būtų buvęs atrastas.

Tačiau kai „Nord Stream“ narai ėmė ieškoti minų, netikėtai jūros dugne už dviejų kilometrų nuo Lubmino užtiko keistai atrodantį objektą. Šįkart pakapstę dumblą jie rado ne sprogmenį, o iš ketaus nulietą daiktą, primenantį pilvotą krosnelę.

Šis radinys mokslininkus nuvedė prie laivo, palaidoto po nuosėdomis, kurios jį išlaikė stebėtinai geros būklės. Išskyrus žalą, padarytą gaisro, kurį prieš daugiau nei 200 metų sukėlė metalinė krosnelė.

Apžiūrėję laivo lentas mokslininkai nusprendė, kad jį suniokojo gaisras, greičiausiai išplitęs nuo laivagalio. Turbūt dėl to jis ir nuskendo, nors kol kas neaišku, ar gaisre žuvo ir laivo įgula.

Tačiau istorinis laivas nebus prieinamas turistams. Jis bus laikomas toli nuo publikos akių, po vandeniu, kur jį prilaikys smėlio maišai.

„Tokius objektus lengviau išsaugoti po vandeniu, nes taip jie nesusiduria su oru“, - sako archeologas D.Jantzenas. Tačiau tai tik pusė paaiškinimo.

„Būtų buvę daug geriau, jei „Nord Stream“ būtų sudariusi sąlygas užkonservuoti laivą“, - sako T.Forsteris. Jis prisimena, kaip Švedijoje bendrovė savo lėšomis surengė didelę parodą, kurioje buvo eksponuojami visi Baltijos dugno radiniai. Ar jis nori pasakyti, kad Meklenburgo-Pomeranijos žemė nesugebėjo tinkamai derėtis su „Nord Stream“?

Tiesą sakant, savivaldybei trūksta lėšų ir pajėgumų iškelti bei išsaugoti visus archeologinius lobius, kurie guli jos pakrantėje. „Nord Stream“ iškėlė iki šiol neregėtus radinius ir leido ekspertams juos ištyrinėti, tačiau dabar mokslininkai pyksta iš apmaudo, kad negali imtis tolimesnių darbų.

Vienas teisinis akligatvis puikiai iliustruoja, kiek archeologai priklauso nuo kitų geranoriškumo. Maždaug 40-yje vietų palei Meklenburgo krantą narai rado, D.Jantzeno žodžiais, „makabriškų radinių“, kurie oficialiai paskelbti kultūros vertybėmis. Tai žmonių palaikai, įkalinti nuskendusiuose mažuose povandeniniuose laivuose arba lėktuvuose.

Šioms povandeninėms kapinėms pavojų kelia nuolat Baltijos dugną šukuojantys trofėjų medžiotojai. Meklenburgo-Pomeranijos senienų ir paminklų biuras teigia neturintis pakankamai lėšų, kad galėtų jas apsaugoti. Taigi dabar tik narai savanoriai reguliariai paneria ir apžiūri kapavietes jūros dugne.

l.rytas.lt