VRSPS.LT

2010.07.19. Rašau Jums po eilinio nepavykusio pokalbio su beveik buvusiu vyru. Maždaug prieš metus po eilinio šeimyninio barnio, kurio metu aš tarytum išvariau, o vyras tarytum pats išprovokavo situaciją, jis išėjo iš namų. Per savaitę jis rado man pakaitalą. Patyriau smūgį. Juk išprašiau jį iš mūsų nuomojamo buto ne tam, kad pasakyti amžiams sudie, bet kad pamąstytų, būdamas atskirai, kas jam svarbu. Praleisiu dalį, kurioje išgyvenu smarkią depresiją. Sekantys jo veiksmai - akivaizdžiai pasirenka ją, nors mes vis dar susitinkam, sakom vienas kitam, kad mylim. Po to meilužę supažindina su šeima.

Vežasi vaikus su ja ir su jos vaikais atostogauti. Internete jųdviejų nuotraukos ir viešos išpažintys meilėj. Tuo metu ne tik išpažįstu visas kaltes, bet ir pirmą sykį gyvenime atgailauju. Sutinku, kad dėl taip susiklosčiusių santykių lygiai pusė kaltės tenka man. Vyras nė puse žodžio neatsiprašo ir savo kaltę apibūdina taip: „Esu kaltas, kad leidau tau užsisėsti sau ant sprando“. Nors Dievas mato - abu mes klydom.

Tuokėmės labai jauni (ypač aš) ir labai skubotai - dabar jau suprantu, kad tai buvo verčiau iš didelės aistros, bet nei meilė, nei pagarba vienas kitam taip ir nespėjo gimti. Šiaip ar taip, šie metai manyje paliko didžiulę žymę. Kasdien ilgiuosi to žmogaus ir skausmas manyje tarytum pagaliau subrandino žmogų. Išties, man nesvarbu, kur jis, ir su kuo jis. Aš jį myliu ir esu dėkinga už tai, ko iš jo išmokau. Gerbiu kaip stiprią, savarankišką asmenybę, mylimų vaikų tėvą. Savo laiku to nemokėjau parodyt, nežinau, koks kipšas viduj versdavo elgtis priešingai tam, kam jaučiau. Išties, tikriausiai pavydėjau jam. Jis - stipri asmenybė, mėgstantis dominuoti, o man tekdavo tik jo šešėlis.

Na štai, pamelavau. Juk žadėjau nesiplėsti.

Praėjo metai. Aš jį myliu. Jis sako, kad mane myli. Kai matau jo akis - ŽINAU, kad mane myli. Bet... Jis su ja, aš - su kitu žmogumi. Kiekvieną sykį, kai kalbamės, jis ima man priekaištauti dėl dienų, į kurias nebegaliu grįžti ir pasielgti kitaip. Tik žinau, kad vakar buvau kitas žmogus nei šiandien.

Neperdėsiu pasakius, jog visa tai primena anekdotą apie vinis - ar turi vinių, ar turi vinių? - Neturiu. - Štai imk, atnešiau. Kokį tūkstantį kartų (neperdedu) jis man priminė epizodus iš mūsų bendro gyvenimo, dėl kurių nesididžiuoju. Ir lygiai tūkstantį kartų aš jo atsiprašiau, pasakiau, kad labai apgailestauju, kad tuo metu buvau buka jauniklė ir visais įmanomais būdais mėginau parodyti, kad tokių klaidų nebekartočiau. Dauguma viso to - nepagarbos rodymas ir neįsiklausymas.

Nesuprasdavau, kada užgaunu Achilo kulną. Čia norėčiau pridurti, kad tikriausiai suprantat, jog viskas veikė abiem kryptim, tik gal skirtingom išraiškom. Klausimas būtų toks - ne apie tai, kaip susigrąžinti mylimą vyrą. Noriu jį suprasti. Ko žmogus siekia nesibaigiančiais kaltinimais? Būtų ne taip painu, jei jie bent skambėtų kaskart kažkaip kitaip, bet jis įsikibęs kelis pavyzdžius iš to, kas tarp mūsų buvo ir nepamiršta. Kaskart tai skamba lygiai taip pat, pvz.: "O kaip tu man, tada sergančiam, neišvirei sriubos?"

Ir štai kitą dieną mes vėl su juo kalbėtumėmės ir jis vėl sakytų tą patį. Tada kitą dieną arba tą pačią tik vėliau - vėl tą patį. Ko žmogus siekia, nuolat primindamas kaltes, jei nė nemano tavęs niekada išteisinti? Mes kalbamės po metų, o jis vis dar sako - o kaip tu man tada sergančiam neišvirei sriubos? Akivaizdu, kad mano atsiprašymų ar nusiteikimo elgtis kitaip jam nepakanka.

Aš mąstau - jei žmogus nuolat tai karštai kartoja, tikriausiai yra kažkas, ką galėčiau pasakyti ar padaryti, kad vėl neišgirsčiau TO PATIES. Tai sakydamas, jis turi savo motyvų, tik nesuprantu, kokių? Manęs jam nereikia, atsiprašymo mano nereikia... Gal nori nuo pečių nusimesti kaltės jausmą dėl paliktos šeimos? Bet net jei taip, tai irgi jam nepadeda - kitaip, logiškai mąstant, nesikartotų.

Turėčiau pridurti, kad rusai pasakytų apie jį- zlopametnyj. Nuo vaikystės jis turi daug nuoskaudų skirtingiems žmonėms ir dar dabar jiems neatleido. Jis po 25 m. lygiai taip pat karštai prisimena skriaudas. Ir visas mano skriaudas, toks jausmas, rašydavosi kur nors į knygelę, nes atsimena absoliučiai visus mažmožius, kurie įvyko prieš 6 metus. Ir kartu gyvenant atrodė, jog esu kažkokiam nesibaigiančiam teisme, kur už visas nuodėmes (dideles ir mažas) teisiama ligi gyvos galvos, nesivadovaujant jokiais proporcingumo principais.

Ir mane dažnai užplūsdavo nevilties jausmas - juk neturiu laiko mašinos, nebegaliu nieko pakeisti. Tik supratusi klaidą, atsiprašau tavęs ir stengsiuos, kad tai nepasikartotų. Savo ruožtu tikiuosi, jog iš meilės man tu atleisi. Lygiai taip, kaip ir aš tau atleidžiu.

Mielas Olegai, prašau, padėkite išspręsti šį rebusą. Kaip padėti jam ir sau - kaip atleisti ir kaip man neprovokuoti tos senų kaltinimų lavinos, kurios tekstas diena iš dienos absoliučiai nesikeičia?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Ko žmogus siekia, nuolat primindamas kaltes?

Jūsų laiškas kelia labai rimtus klausimus apie kaltę ir atpildą. Net ir nežinau, ar įmanoma pasakyti universalų receptą, kokiu būdu gali kam nors atleisti. Žinoma, yra įvairių atleidimo lygių: „Atleisiu, jei tu kompensuosi man skriaudą“, „Atleisiu, jei pamatysiu, kad tu irgi kenti“, „Atleisiu, jei atleisti mane įtikins aplinkiniai“, „Atleisiu, nes tokie mano principai ir tikėjimas “, „Atleisiu, nes myliu“. Žinoma, kai vyras turi meilužę ir visiškai neketina prisipažinti kaltas, atleisti iš meilės jums nėra lengva. Net jei jis kompensuotų jums savo neištikimybę ir net jei irgi kentėtų – ir tuomet nėra lengva atleisti.

Tačiau jūsų laiškas turi dar vieną svarbią dalį - apie dėkingumą. Jūs rašote, kad dėkinga vyrui už tai, kad, jūsų žodžiais, „skausmas manyje tarytum pagaliau subrandino žmogų.“ O kadangi jūs sugebate jaustis dėkinga už skausmą, tad gal jums ir neverta skubėti atleisti vyrui iki galo? Juk atleidusi iki galo, jūs nustosite jausti skausmą. O dabar jūs galit brandinti žmogų savyje... Aš neironizuoju: skausmas nereikalingas, kai mes graužiamės dėl to, kad nedrįstame užgraužti kito žmogaus. Arba atidedame tą užpuolimą geresniems laikams. Čia jau prasideda - pasakysime tiesiai – „moralinis mazochizmas“.

Ir yra skausmas reikalingas, kai mes tampame lyg nuogi ir prisiliečiame prie savo pažeidžiamumo. O jūs tikrai galite jaustis pažeidžiama, nes atsidūrėte situacijoje, kurioje bandote mylėti vyrą, akivaizdžiai pasirinkusį kitą moterį. Iš tokio pažeidžiamumo gali mokytis ir bręsti. O iš „mazochistinio“ pažeidžiamumo, žinoma, irgi kartais gimsta meilė, kai žmogus tarsi atleidžia avansu viską, kas bus, bet atleidžia tikslingai - nes jam labai rūpi priklausyti nuo savo mylimojo, susigrąžinti jį. Kai kas vadina tokią meilę manipuliacija, kai kas - mazochizmu, o kai kas - pasiaukojimu.

Aš pasinaudosiu terminu „sadomazochistiniai santykiai“: jūs vyro nepuolate, nes norite pulti save pačią. Su viltim, kad jūsų su vyru ryšys išliks. Štai jūs rašote: „Tuo metu ne tik išpažįstu visas kaltes, bet ir pirmą sykį gyvenime atgailauju“.

Na, o ko gi siekia jūsų vyras, nuolat primindamas jums jūsų kaltes? Ar jam neužtenka jūsų atgailavimo? Ar jis siekia dar labiau jus įskaudinti, kad sadistiškai papildytų jūsų mazochizmą? Ar jis tiesiog nutarė paaukoti jūsų santykius vardan naujos savo meilės? Maždaug, gyventi tik dabar pradėjau, tad kodėl nepabandžius visko iš naujo su nauja moterimi? Manau, kad abu dalykai gali būti motyvai. Tačiau sadomazochizmui tokie motyvai ir nereikalingi.

Jei jūsų su vyru santykiai - sadomazochistiniai, jūs tiesiog papildote vienas kitą. Čia nėra atskiro siekio kankinti ar kankintis – tiesiog žmonės be žodžių susitaria: šoksime kartu - ir štai pakaitomis užmina vienas kitam „nuospaudas“- santuokos pradžioje jūs tai darydavote dažniau, dabar tai daro vyras. Neverta čia ieškoti atskirų motyvų. Juk jei jūs su žmogumi poroje šokate šokį, tad nereikia atskirai klausti, kodėl partneriui padarius žingsnelį į priekį, jūs darote žingsnelį atgal.

Santuoka - tai toks šokis poroje, prie kurio vėliau prisijungia vaikai. Sadomazochistiniams santykiams būdinga, kad pradžioje vienas žmogus tarsi pasiduoda kitam, „sugeria“ jo kritiką, egoizmą, vėliau gi pats pereina į puolimą, o jo partneris iš kritiko virsta auka. Kurį laiką vienam iš jų tenka „prilaikyti“ save nuo agresijos vardan ryšio. Tačiau anksčiau ar vėliau agresijos taurė persipildo, ir jis ima ją reikšti. O kitas priima visa tai – vėl vardan ryšio.

O kam žmonės palaiko sadomazochistinį ryšį?

Tam, kad neliktų vieni, kad būtų pasaulyje bent vienas artimas tau žmogus. Štai čia ir yra vienintelis motyvas: šokime kartu!

Žinoma, ne mazochistinį ryšį žmonės irgi palaiko, tik kitaip: jie apdovanoja vienas kitą vis daugiau ir vis labiau jaučia dėl to dėkingumą, taigi įsipareigoja priimti visas šias dovanas.

Visą šį procesą reguliuoja sąžinės dėsnis: kažkiek gavau - atiduodu kiek daugiau. Bendrai paėmus, šis dėsnis reguliuoja ir apsikeitimą neigiamais dalykais. Įsitikinimai, aukšti idealai dažniausiai nesuvaldo šio dėsnio. Jei kažkas kažkam „užmynė ant kojos“, tai būtinai ateina slaptas atpildas. Kai neigiamas atpildas proporcingas, konfliktas „rusena“, kai per didelis - auga. Na, o kai atpildas mažesnis, konfliktas palaipsniui užgėsta.

Taigi, jei jūsų vyro kaltinimai aiškiai viršytų jūsų kažkada jam padarytas skriaudas, būkite pasiruošusi: anksčiau ar vėliau jūs pasijaustumėte neteisingai apkaltinta ir pati galėtumėte jį „užpulti“. Beje, poros dėl tokių santykių dažniausiai greit nesiskiria. Į tikras emocines skyrybas veda kita būsena - abejingumas. Tai reiškia, kai vietoj vyro jūs imate matyti vaikus, daiktus, pažįstamus. Ir reaguojate į savo naują sutuoktinį, o senas jums darosi nebe aktualus. O kol santykiai pagrįsti sąžinės dėsniais, kol kažkas kažką kaltina - ryšys dar gyvas. Taip, nors jūs abu ir gyvenate su kitais partneriais, bet jūs vis dar gyvenate vienas su kitu! Ir panašu, kad nesąmoningai norite „rusenimo“, nes kitaip ryšys išvis užgestų.

Žinoma, jums norėtųsi, šis ryšys būtų gyvas meile. Ir čia reikalingas kitoks - ne mazochistinis skausmas. Kuris vadinasi „pažeidžiamumas“.

Jis iš tiesų brandina žmogų, tačiau nereikalauja nei pulti, nei žemintis, nei atgailauti ir kitaip versti žmogų sugrįžti atgal. Pažeidžiamumas - tai sugebėjimas būti su savo skausmu, neverčiant kito žmogaus jo malšinti. Pažeidžiamumo būsenoje žmogus ne atgailauja, o tiesiog verkia, liūdi, pyksta. Daro tai tarsi vienišas vaikas, naiviai ir be jokio ketinimo kažką sugraudinti, gauti saldainį ar apskųsti skriaudiką. Toks verkimas - tarsi priėmimas savo vienatvės, savo bejėgiškumo. Tai - pasidavimas gyvenimui, ir kartu didelis pasitikėjimas juo.

Jei jūs sugebėsite iš mazochistinio „kenčiu, nes negaliu be jo“ pereiti prie „tiesiog kenčiu ir nieko nesitikiu“- jūs iš tiesų galite patirti didelį skausmą. Bet jis bus kitoks - jį lydės jausmas, kad jūs kenčiate, nes nebijote gyventi. Ir tuomet kitas žmogus pasidaro ne tiek reikalingas. Ateina galimybė mylėti. Mylėti iš tiesų - priimant meilę ir dovanojant ją. Ir dėkinga tuomet jūs jausitės ne vyrui, o gyvenimui.

To jums ir linkiu.
Jūsų
Olegas Lapinas

delfi.lt